SUGRĮŽUS

IŠ PRAGIEDRULIŲ ATLAIDŲ...

Šiandien buvau atlaiduose...Ne, ne bažnyčios. O pragiedrulių. Virš gimtinės žemių toks nuostabus Vaižgantinių oras! Čia- Malaišiuose visada medžiai kalba vėjo kalba. Kaip ir mano gimtuosiuose ir šalia esančiuose Savičiūnuose.

Buvo daug mielų žmonių: pažįstamų ir ne visai. Bet visi tokie mieli, draugiški, nuoširdūs. O aš net pamiršau, kad buvau pasirengęs kalbą pasakyti. Dėl nuoširdžių priežasčių taip ir neteko. Maža bėda. Gyvai užtai pasikalbėjome...

Kokie nuostabūs tie Vaižganto krašto bendruomenės žmonės! Juk ant jų pečių nusileido visa renginio gražumo atsakomybė. Tikriausiai dar rajono ir Svėdasų valdžia padėjo. Paskui vieni ir kiti...
O dabar dar pratesiu mano šiandien nepasakytos Malaišiuose kalbos mintis. Jos gimė, dėkojant Vaižgantui ir jo kraštui, kuriame telpa ir mano likimas.
<>
„Mielieji, susirinkę šioje išbarstytų deimančiukų ir čia dar bandančių išgyventi gerų žmonių žemėje!
Prisipažinsiu, kad kaip ir jūs visi, taip ir aš turiu daug svajonių. Viena iš jų- tai kiekvienais metais (nesvarbu kokiu metų laiku) atvažiuoti čia ir giliai įkvėpti tėviškės žemių oro, lyg atnaujintos gyvasties, besidriekiančios nuo Savičiūnų- mano gimtinės, čia- Malaišiuose, Kunigiškiuose ir iki Taraldžių, kuriuose kažkada gyveno mano protėviai.

Paskui norėčiau atsidurti Kaune, priliesti tą vietą, kuri saugo Vaižganto relikvijas, su kuriomis, kažkada dar gyvendamas Kaune, kasdieną kalbėdavausi, lyg užkerėtas Pragiedrulių žodžio.

Dar neteko prisėsti prie paminklinio suoliuko, šalia Vytauto bažnyčios ir pažvelgti į akmens formoje sustingusius Vaižganto ir jo mylimo šuniuko Kauko siluetus. O gal, jei prisėsčiau irgi užkalbinčiau...? Paklausčiau Vaižganto ar ten- Dievo dausose jam ramu kai jo numylėtoje Lietuvoje tampa vis sunkiau atskirti suvaidintus gyvenimo spektaklius nuo nuoširdžios realybės.

Paklausčiau dar Vaižganto ar jam neliūdna, kai jo taip meiliai aprašytos geltonkasės lietuvaitės ir šelmiai lietuvaičiai savo elgesiu dažnai supanašėja su Darvino evoliucijos traktato kai kuriais personažais, kažkiek dar toli esančiais nuo tikrųjų Homo Sapiens ir dar abejojančiais ar vyru ar moteriške kurią dieną patapus... Kad tik nauda būtų...

Norėčiau apsidairyti: gal Dievas iš savo dausų leido mūsų Vaižgantui šiandien pas mus ateiti. Tik atėjęs ką bepasakytų, kai gėdos jausmą dėl viešai sakomo lietuviško žodžio, angliški terminai, lyg svaigus škotų viskis nuramina. Taip ir kniauksi angliškomis kalbomis mūsų jaunoji karta: kad tik mandriau, kad tik ne lietuviškai.

O tos geltonkasės lietuvaitės- kai kurios iš jų dievobaimingus rožančius jau seniai į Korano knygą išmainė.
Ką pasakytų Vaižgantas, pamatęs uždarytas ambulatorijas, mokyklas, pašto skyrius, bibliotekas, nykstančius, ant popieriaus spausdintus laikraščius, kurių prenumeratos kaina yra panaši į gero ir naujo televizoriaus kainą?

Ar suprastu Vaižgantas tokią valdžios meilę kaimui? Ką pasakytų Rašytojas, išgirdęs ir pamatęs kaip dievobaimingai dirba mūsų Seimas, jo nariai, uoliai ieškantys daugiau kuo skaudesnių epitetų savo opozicijai, o ne kaip padėti savo rinkėjams pasiekti gerovės valstybės lygį? O pamenu: kažkada mūsų kilnusis scenos ir kino riteris Ferdinandas citavo Vaižgantą ir jo mintis apie tarpukario valdžią. Ne citatos, bet žaibai jautėsi. Reiktų, oi reiktų tokių žaibų dabar...

O užėjęs į kokį nors Kauno ar kito miesto knygyną, mūsų Vaižgantas ar galėtų ten pamatyti savo parašytas ir išspausdintas knygas? Vargu...

Ir vis dėl to Vaižgantas dabar šypsotųsi. Jo šypsena pirmiausiai paliestų čia gyvenančių žmonių veidus, kuriuose taip gražiai viskas spindi deimančiukų spalvomis. Dėka čia gyvenančių žmonių ir šios nuostabios Vaižganto krašto bendruomenės, kai kurie nuostabūs dalykai atgimsta iš naujo, tarsi feniksai. Nieko nėra nuostabiau, kai žmonėse gyvena idealai, tampantys kūnu. Būkite tad Dievo palaiminti, mieli Vaižganto krašto bendruomenės nariai. Būkit palaiminti ir saugomi!

Kai vis dar (kaip vaikystėje) užlipęs ant Pakalninės kalno, pasižiūriu į Malaišių ir Kunigiškių pusę, tai toks mielas graudulys apima mane visą. Tada suprantu, kad kraujo balsas, kaip toje dainoje vis dar šaukia vėl namo, vėl namo.... Šaukia tas balsas. Neatsiliepti tikrai į tą šaukimą negaliu...

Mielieji, nuoširdžiai visiems linkiu čia šiandien atnaujinti tą nuoširdų ilgesį, skatinantį mus visus atsirasti ten, kur veda širdis. Ar būtent ši vieta ar kita. Svarbu, kad tokia vieta žemėje yra. Šviesos, ramybės, geros sveikatos jums visiems!“.

P.S.     
Sugrįžęs į Vadoklius, dar ilgai jaučiau savyje Malaišių žemės medžių šnabždėjimą rudeninio vėjo klavyruose. Lyg sieloje pasilikę vakariniai poteriai...
                                                                            Ričardas Banys