Šie metai paskelbti etnografinių regionų metais. Mes lietuviai skatinami atsigręžti į etninę kultūrą, sugrįžti prie savo šaknų, į pradžių pradžią, pajusti senųjų lietuvių pasaulėjautą.

Svėdasų miestelio bibliotekininkės Asta Medinienė ir Dalia Paulavičienė kovo 4 dieną svėdasiškius pakvietė į biblioteką, kur vyko susitikimas su bitininke Žaneta Alicija Tumiene iš Utenos raj. Luknių kaimo.

Lietuvių pasaulėjautoje bitė – ypatingas vabzdys. Į bites žiūrėta, kaip į Dievo žmogui skirtą tvarinį , kurio negalima naikinti, žeminti. Tikėta, kad bitelėms reikia padėti gyventi prie žmogaus. Bitininkas turėdavęs būti paprastas, teisingas, vaišingas, nešykštus, ramus. Jei bitininkas piktas, nesugyvena su kaimynais, bitės prie tokio nebūna. Medų kopiant ar semiant spiečius, bitininkas su pakviestu kaimynu susibičiuliaudavo. O tokie bičiuliai tapdavo tarsi giminės. Buvo tikima, kad bitės pačios pasirenka bičiulius. Bičiuliai nesipyksta, nepavydi.

Daugeliu atžvilgiu bitės gyvenimas panašus į žmogaus. Jos gyvena šeimomis, dirba naudingą darbą, tvarkosi, rūpinasi namais. Todėl apie biteles sakoma ne „gaišta“, „dvesia“, o „miršta“.

Bitės gyvenimas žmogui tampa pavyzdžiu. Ji tvarkinga, darbšti, atsakinga. Bičių gyvenimas- tobulos šeimos modelis.

Tautosakos kūriniuose bitė vadinama maloniniais, mažybiniais vardais: bitutė, bitelė, bitukė. Jai skirti gražiausi epitetai: pilkoji, ratuota, darbščioji. Turime prasmingų posakių, atspindinčių bitės gyvenimo subtilybes: „ ant visų žolynų bitelė leidžias, bet ne iš visų medų ima“, "ant gero žiedo ir bitelė sėda“, „darbšti kaip bitė“. O kur dar mįslės, skaičiuotės...

Renginio viešnia pagilino mūsų žinias apie bičių gyvenimo būdą, jų produktus. Papasakojo kaip pasigaminti kremą, kuris minkština odą, saugo nuo suskilimo. Skaitykla pakvipo vašku, visiems buvo smagi atrakcija. Pasijutome kaip kosmetologo kabinete. Daug sužinojome apie bičių duonelę, žiedadulkes, medaus rūšis. Gėrėm vaistingąją žiedadulkių arbatą.

Ypač patiko žvakių liejimas iš vaško. Bendra veikla žmones vienija, teikia daug gerų emocijų. Parsinešėme į namus savo rankomis padarytas žvakeles, tarsi simbolinę Velykų šviesą, atgimimą.

Džiugu, kad susirinko daug įvairaus amžiaus žmonių, kurie tapo artimesni, geresni, turtingesni, dvasingesni. Ačiū mūsų bibliotekininkėms už suteiktą galimybę prisiliesti prie etnokultūros klodų, pajusti bendrystės jausmą.

Milda Davainytė