Šiai dienai yra dvi pagrindinės ir priešiškos pasaulio atsiradimo hipotezės ( spėlionės) – viena ateistinė evoliucinė teigianti, kad pasaulis atsirado savaime Didžiojo sprogimo pasekoje, kita kreacionistinė teigianti, kad pasaulis buvo sukurtas Dievo. Abi šios teorijos negali būti patikrintos moksliniu tyrimu būdu ( kuris reikalauja bandymo, stebėjimo ir pakartojimo) , todėl jomis tiesiog galima tikėti arba netikėti.

Pasirinkus tikėti tuo, kad pasaulis atsirado dėka Dievo kūrybinės veiklos, žmogus siekai sužinoti koks yra tas Kūrėjas, ką jis siūlo žmogui ir ko šis Kūrėjas tikisi iš žmogaus. Pasaulyje yra keletas pagrindiniu šaltiniu pretenduojančiu, kad jie yra parašyti dėka šio Kūrėjo valios ar įkvėpimo, tai Biblija ir Koranas.

Tyrinėdamas jų atsiradimą ir tyrinėdamas tai kas juose parašyta, žmogus pasirenka, kuris šaltinis jam atrodo esą patikimesnis ir tiki tuo, kad būtent šis šaltinis ir yra išties įkvėptas Dievo Kūrėjo.

Taigi tas, kas pasirenka tikėti Biblija, tas skaitydamas ją sužino, kad Dievas sukūrė pasaulį, žemę ir žmogų gyvenimui šioje žemėje. Kurdamas žmogų Dievas šiam suteikė pasirinkimo galimybę pasitikėti savo Kūrėju ar juo nepasitikėti. Kol žmogus pasitikėjo Dievu tol jis gyveno su Juo ir Jo įstatymu harmonijoje.

Tačiau kai žmogus nustojo pasitikėti Dievu ir ėmė piktnaudžiauti jam duota laisve, jis peržengė Dievo įstatymą ir tuo nusidėjo, atnešdamas per tai pasaulį degradaciją ir blogį. Šito poelgio pasekoje pasaulyje ėmė veikti entropijos įstatymas, kuris žmogaus gyvenime pasireiškė visu pirma tuo, kad žmogus tapo egocentriškas, mirtingas ir visiškai priešiškas Dievo atžvilgiu.

Tam, kad ši priešiškumą panaikinti Dievas, žmonijos istorijos eigoje, stengiasi žmonėms įvairiais būdais apreikšti tiesą apie Save ir atstatyti žmogaus pasitikėjimą Jam.

Ir vienas iš tokių istorinių įvykiu buvo Izraelio tautos sugrąžinimas iš Egipto vergovės. Ir po šios tautos išlaisvinimo iš vergovės Dievas davė jiems, o vėliau per juos ir visai žmonijai savo įstatymus (rašytinėje formoje), kurie atskleidžia žmogui Dievo šventumą ir žmogaus nuodėmingumą.

Kitas istorinis įvykis, kuriame Dievas dar labiau atsiskleidė žmogui, buvo Dievo Sūnaus Kristaus atėjimas į žemę. Kristus sakė apie save, kad kas matė jį, matė tai koks yra išties Dievas. Kristus nugyveno gyvenimą nepažeisdamas nei vieno iš Dievo įstatymų atskleisdamas, kad Dievo įstatymas moko žmogų mylėti Dievą ir savo artimą.

Kada žmogus žiūrį į Dievo įstatymą ir Kristaus gyvenimą, kuris atskleidžia tai kaip išties turi gyventi žmogus, jis suvokia, kad jis pats taip negyvena, o tai reiškia, kad yra nuodėmingas, einantis į neišvengiamą mirtį. Bet tam kad žmogus nemirtų, Kristus pieš 2 tūks. m. prisiėmė žmogaus kalte už nuodėmę ir mirė vietoj šio ant kryžiaus, tam, kad žmogus būtų išlaisvintas nuo nuodėmės kaltės ir naštos.

Tad tas žmogus, kuris tiki, kad Dievas per Kristaus auką , taip sutaiko žmogų su savimi, tas gauna nuodėmių atleidimą, Kristau gyvenimą ir Šv. Dvasia, kuri padeda žmogui gyventi naują atnaujintą gyvenimą.

Taigi Dievo įstatymo tikslas padėti žmogui suvokti kas išties yra nuodėmė, kur link veda ši nuodėmė žmogų ir kas gali pagelbėti žmogui vėl sugrįžti į taiką su Dievu, tam kad žmogus su Juo gyventu per amžius mylėdamas, kurdamas, augdamas intelektualiai ir dvasiškai.

Remigijus Rabikauskas