Vakar dalyvavau Krikščionių pilietinio veikimo forume. Išklausiau tris pranešimus. Beno Ulevičiaus – „Kodėl krikščioniui svarbu būti pilietiškam?“ Vyganto Malinausko – „Bendrojo gėrio samprata ir jos aktualumas.“ Vincento Vobolevičiaus – „Nusivylimo ar vilties Lietuva?“ Visi pranešimai įdomūs, tačiau įdomiausias buvo V.Vobolevičiaus pranešimas apie demokratiją.

Galėčiau aprašyti kiekvieno pranešėjo pasisakymą, pagrindines mintis, argumentus, tačiau tai, mano galva, būtų neįdomu nei jums, nei man. Išsakysiu vieną mintį, kurią išgirdau forume ir, kuri mane labiausiai paveikė.

Apie buvimą šiame pasaulyje ir šio buvimo prasmę

Tai, kad mes esame šiame pasaulyje, tai jau ir taip aišku. Mes esame, mes egzistuojame, mes galime vienas kitą pamatyti, pačiupinėti. Mes esame tikri ir materialūs. Mes kalbame viena kalba, mes gyvename, na nors ir ne visi, bet mūsų dauguma vienoje šio  pasaulio teritorijoje. Mes esame šios bendruomenės dalis. Šioje srityje klausimų neturėtų kilti.

Kai pradedame kalbėti apie buvimo prasmę, tai iškyla klausimas. Koks mano buvimas šiame pasaulyje turėtų būti? Kokia jo prasmė? Kaip turėčiau pragyventi savo gyvenimą šiame pasaulyje? Koks buvimas šiame pasaulyje yra laikomas geru, vertingu?

Mūsų protėviai žinojo buvimo šiame pasaulyje prasmę. Jie buvo tikintys žmonės. Jie tikėjo Dievu ir jo nurodymais. Jie stengėsi gyventi pagal jo taisykles, o šios Dievo taisyklės yra ne kas kitas, o kaip taisyklės padedančios žmonėms taikiai ir laimingai gyventi šioje žemėje, mylėti vienas kitą, padėti vienas kitam, gimdyti vaikus, išauginti juos sveikus ir laimingus. Sunkiai, bet veikė ne tik savikontrolės bet ir bendruomenės kontrolės sistema. Jei kuris nors pažeisdavo moralės taisykles, tai bendruomenė tokį asmenį pasmerkdavo ir priversdavo atgailauti.

Didžiausia nuodėmė, kai tėvai nužudo savo vaiką. Anais lietuviškais krikščioniškais laikais mūsų protėviai net pagalvoti negalėjo apie tokią didelę nuodėmę, o šiais laikais vos ne kiekvieną mėnesį girdime tai abu tėvai nužudė savo vaiką, tai vienas iš tėvų nužudė savo vaiką ar net vaikus.

Šiuolaikinė visuomenė prarado gyvenimo orientyrą, gyvenimo prasmę. Žmonėms per ilgus metus išmušinėjo iš po jų kojų pagrindinį pamatą – tikėjimą. Bolševikai – komunistai uždarinėjo bažnyčias, tyčiojosi iš žmonių tikėjimo, smerkė žmones, kurie laikėsi krikščioniškų gyvenimo normų. Lietuvai tapus nepriklausoma atėjo kita mada – genderizmas, kuri nesuteikia žmogui gyvenimo orientyro, gyvenimo prasmės, nepaaiškina jam kas yra gėris, o kas yra blogis. Atvirkščiai ši ideologija sujaukia žmonėms galvas, paverčia juos individualistais ir iškelią į viršumą asmenį ir jo interesus kaip švenčiausius ir neliečiamus.

Šios ideologijos esmė pakirsti visuomenės egzistavimo pagrindą – šeimą. Išskaidyti ją į atskirus elementus. Vyras, žmona, vaikai nėra šeima. Jie yra atskiros asmenybės ir į juos naujieji ideologininkai siūlo žiūrėti kaip į atskiras būtybes su savo atskirais interesais.

Kas atsitiko Lietuvai, kad tėvai žudo vaikus? Kas atsitiko Lietuvai, kad kai tėvai nužudo vaikus, tai valdžia dar labiau sujaukia žmonių galvas, valstybės galios pagalba įtvirtindama įstatymuose naujos, itin kenksmingos visuomenei ideologijos nuostatas?

Šiuos klausimus kiekvienas turi apmąstyti ir kiekvienas privalo rasti sau atsakymą. Atminkite, kad egzistavimas tik dėl pinigo ir jo siekimas visais įmanomais būdais yra itin didelė blogybė, kuri priveda žmones prie to, kad dėl pinigo, dėl asmeninės užgaidos jie net nepagaili savo vaikų gyvybės.

Naujoji prieš žmonių valią ir su valstybės pagalba brukama  ideologija gimdo besielius monstrus. Būtent monstrus, nes žmogus be sielos negali būti žmogumi. Sielos ugdymas yra svarbiausias žmonių gyvenime dalykas siekiant atskirti  (išskirti) jį nuo gyvulių pasaulio, kuriame nužudyti savo vaiką yra egzistavimo norma.

Kastytis Braziulis

Šaltinis