Ar žinojote, kas yra lėlių daktaras? Jei ne, tuomet paaiškinsime. Tai žmogus, kuris lėles "gydydavo" - kartais lėlių kojytes, kartais rankytes, o pasitaiko ir nusvirusią galvelę.

Tai nepramanyta, toks žmogus išties buvo, keliaudavo per kaimus ir gydydavo lėles. Lėlės tuomet buvo tokios, kokias atmena turėjusios tik mūsų močiutės ar promočiutės. Jos ne porcelianinės, ne plastikinės ar iš kitokių modernių medžiagų sukurtos. Jos rištinės. Ne dažnas apie tokias girdėjome ar matėme.

Svėdasiškėms namoms, močiutėms ir jų dukrelėms bei anūkėms pasisekė ne tik jas pamatyti, bet ir išmokti sukurti. Tokių paslapčių aukštaites iš Svėdasų bibliotekoje mokė žemaitė tautodailininkė Gražina Kriaunevičienė, atvykusi iš Vilniaus.

Susirinkęs būrelis moterų ir mergaičių iš medžiaginių skiaučių jos mokomos ir patariamos rišo lėles, jas rengė, kasas pynė ar kitaip šukavo. 

Kiekviena lėlė vis kitokia - ir veiduku, ir apdaru, ir šukuosena, ir ūgiu ar net amžiumi. Tarp daugybės lėlių mergaičių buvo ir vienas vaikinukas - bibliotekininkės Astos surištas. Pavyko puikiai. Ne kasdien pamatysite lėlę vaikiną įspūdingais, ilgokais, lino spalvos vešliais plaukais. Dėl jo tirpo visų lėlių širdys... 

Kantriai savo lėlytes rišdamos kūrė ir mažiausios mergaitės, ir svėdasiškės moterys. Bibliotekininkė Dalia Paulavičienė ne tik kūrybos vyksmą fotografavo, bet atidžiai klausė mokovės ir per klegesį nenugirdusioms darbų eigos subtilybių, patardavo.

Kol moterys ir mergaitės savąsias lėles rišo, tautodailininkė pasakojo kokie ryškūs ir puošnūs buvo žemaičių rūbai, kokia svarbi buvo juose raudona spalva, o aukštaičių rūbai šviesiausiu baltumu švytėjo. Atsivežė ir tautinį kostiumą parodyti, paaiškino ir parodė kokios medžiagos buvo audžiamos kiekvienai jo daliai - palaidinei, liemenei, sijonui, prijuostei.

Dar sužinojom, kad neturtingesnis žmogus dažniausiai teturėjo tik vieną geresnį rūbą visam gyvenimui, tad jis labai tausojamas buvo, tik šventadienį dėvimas. Buvo įdomu išgirsti ir apie senųjų laikų mergaičių bene vienintelį žaislą - lėlę. Iš tokios brangios tais laikais medžiagos skiaučių jas plėšant siūlais suraišiotą, be adatos ir žirklių sukurtą. O jei kas lėlytei nutikdavo, tai lėlių daktaras tais laikais žinojo kaip ją pagydyti...

Kaip surišti lėlę išmokusi bibliotekininkė Asta Medinienė žadėjo, kad lėlių teatro "Šypsenėlė" naujam spektakliui su vaikais kurs ir daugiau rištinių lėlių. Kitų moterų sukurtos lėlės su jomis keliavo namo, nes išties nėra nieko mielesnio širdžiai, kaip tai, kas savomis rankomis sukurta.

Popietė buvo smagi drauge būnant - besišnekučiuojant, bendrystėje kuriant ir dalelę širdies rišamai skudurinukei atiduodant.

Rūta Stanevičienė