Ingaunių žemė nuo baudžiavos panaikinimo laikų priklausė tai pačiai giminei, tik dabar ji lyg niekieno, apleista, dirvonuoja, kiečiais apaugusi, ir Ingaunių šaltinis niekam nereikalingas, nors šioje vietoje nuo senų laikų iš po žemių veržiasi šiltas, sūrokas, bet labai skaidrus vandenėlis.

Baudžiavos laikais kas dešimt metų siautėdavo epidemijos, nusinešdamos kartais pusę kaimo, pas gydytojus kaimo žmogus nesikreipė, o jų arti ir nebuvo, vaistinių taip pat, šaltinio vandenį ne tik žmonės gėrė, bet ir gydėsi juo, girdė sergančius gyvulius, jaunos mergaitės nešdavosi namo veidui prieš gulant drėkinti, nėščios moterys vakarais kojas mazgodavo, naujagimiams putrą virdavo tik šaltinio vandenyje. Šaltinis didelėje pagarboje, net kaimas, kurio laukuose šaltinis, buvo visame paviete žinomas

Dar ir dabar yra išlikusių šaltinių, iš kurių vandens parsivežti žmonės važiuoja šimtus kilometrų. Aulelių šaltinis šimtus metų troškulį malšino, nebuvo kaime žmogaus, kuris jo vandenėliu nesigydė, todėl lyg šventu žmonės jį laikė. Šaltinis buvo aptvertas žilvičių tvorele, aplinkui akmenų grindiniu apjuostas, takelis į šaltinį žvyruotas. Nuo neatmenamų laikų prie šaltinio stovėjo medinis kibiras ir molinė puodynė, niekas jų nelietė. Vandens tiek daug buvo, kad pasėmus ir dešimt kibirų, jo nesumažėdavo. Žiemą vanduo šitas, kaip arbata, o vasarą šaltas, tiesiog ledinis. 

Auleliuose didžiojo sukilimo metu (1863) stovėjo rusų raitų žandarų divizionas, nes Užpaliuose šeimininkavo sukilėliai. Aulelių taip pat nemažai vyrų kovėsi su žandarais. Vieną rytą žandarai negalėjo išjoti į Užpalius, nes visiems paleido vidurius. Tik užlips ant žirgo, ir viduriai jau kviečia bėgti po krūmu. Tą dieną kaip tik sukilėliai įsitvirtino Vyžonose, kapitonas turėjo aiškintis generolui.

Žandarų virtuvei sėmė vandenį iš šaltinio, visiems jis patiko, net kapitonas gėrė ir gyrė. Kuriam laikui kapitonas kaimo žmonėms uždraudė semti šaltinio vandenį – ten, kur žandaras, baudžiauninkui nosies kišti nevalia. Ingauniai patys turėjo vandenį gyvuliams vežioti iš tolimų šulinių arba iš Narbučių ežero, nes kaimo šuliniuose vandens tais metais nebuvo.

Kai visi žandarai susirgo viduriais, pats kapitonas nespėdavo kelnių užsisegti, vėl reikėjo už tvartelio skubėti – išviečių kaime nebuvo. Vaikams tai teikė malonumą, jie būriais stebėdavo, kaip žandarai tupėdavo ant sniego nuogais užpakaliais. 

Tik po daugelio metų išaiškėjo, kad Svėdasų žydelis, aprūpindavęs žandarus silkėmis, sumanė kerštą žandarams už jų žiaurumą ir silkes apibarstė kažkokiais milteliais, kurie sukėlė žandarams trydą, bet tai išaiškėjo tik tada, kai žydelis pasimirė. Gi tuo metu kapitonas įtarė, kad maistas apsinuodijo iš šaltinio, nes statinėje aptiko raudonas nuosėdas, ir įsakė šaltinį užversti akmenims.

Baudžiauninkai gavo užduotį – kiekvienas privalėjo po didžiulį akmenį atridenti. Kareiviai arkliais atvilko iš miško didžiulį riedulį ir viską sukrovė ant šaltinio. Neliko nei tvorelės, nei žilvičių krūmo, augusio prie pat šaltinio. Šaltinis surado vagą kur kas žemiau, pavertė didžiulį durpyną pelke, kurioje augo tik žemaūgiai berželiai. 

Visas kaimas skaudžiai pergyveno, aplinkinių kaimo žmonės negalėjo patikėti, kad nuo šaltinio vandens vidurius susuktų. Dar keli vyrai bandė akmenis pašalinti, bet pats didžiausias greitai į žemes paslinko – jo niekas iškelti nesiryžo. Taip ir užsimiršo šaltinis, tiesa, dar ir dabar aikštelėje besivarinėjantys kamuolį paaugliai, troškulį numalšina maža skaidraus vandens srovele, besiveržiančia iš po velėnos šalia akmens.

Po šimto metų niekas apie šaltinį nė neprisiminė, tik senoji Ingaunienė atrado šaltinio gyslą, pakasinėjo ir aptiko nuo visų ligų vaistą, besiveržiantį iš po velėnos. Pati gydėsi, kadangi buvo pavydi, tai niekam apie tai ir neprasitarė. O jos susirgusios karvės greitai pasveikdavo, jeigu vaikas koją užsigaudavo, tuoj ji dėdavo šaltinio vandens kompresus.

Pasimirė su savomis paslaptimis senoji Birkienė, dabar tik vaikėzai, bežaisdami futbolą, sukaitę, atsigeria šalto skanaus šaltinio vandenėlio.

Juozas Danilavičius