Iš Rokiškio į susitikimą su anykštėnais vykstantis kandidatas į Prezidentus Arvydas JUOZAITIS buvo trumpam sustojęs Svėdasuose. Jis sakėsi, kad čia yra lankęsis daug kartų ir jaučiantis nemažai sentimentų mūsų miesteliui. Kandidatas sutiko atvažiuoti kitą kartą ir susitikti su svėdasiškiais platesnėje auditorijoje. A.Juozaitis perdavė mums paskutinįjį savo straipsnį, kurį pateikiame susipažinimui...

nuotr.  A.Juozaitis. 

LATVIJOS ATGARSIS -- DAR KARTĄ

Metas vienyti Lietuvos ir Latvijos ateitį. Geresnių kaimynų vieni kitiems, nei latviai lietuviams ar lietuviai latviams, retai būna. Tačiau vidutinio lietuvio požiūris į Latviją toks, tarsi latvių visai nebūtų.

Pagalvokime ir prisiminkime: XX amžiaus pradžioje pusės Lietuvos signatarų likimai buvo glaudžiausiai susiję su Latvija-Jelgava (Mitava), Liepoja (Libava), Ryga. Ir vėliau, nepriklausomybę įtvirtinant, kas buvo geriausi mūsų broliai? Žinoma, latviai. Net latvių politinis elitas, kad ir sunkiai, bet palankiausiai mums „išsprendė Palangos klausimą” — gavome kone pusę dabar mums priklausančio pajūrio.

Latvius pamilau dar vaikystėje. Manau, kad šį jausmą išgyvenę daugelis lietuvių. Vos ausis palietė jų kalba, bemat sučiurleno kitas, pakeliantis ir mūsų kalbą balsas. Ak, prisimenu (jausmas likęs!) tai juk mes patys, tk kitokie! Kaip įdomu! Platėjanti, akmeningą upės sietuvą primenanti kalba, ausis ir sielą medumi tepanti kalba. Ir kartu nusotaba: kodėl mūsų nemoko prabilti lietuvių kalbos sesės kalba mokyklose?

Šiuo metu galima išmokti ir „pašmacības” būdu, kaip sako latviai, internetu bent pusę metų kasdien klausantis LR-1, tai yra „Latvijas radio viens“, bent po penkiolika minučių kasdien. Įsikišai į ausis ausinukus troleibuse ar autobuse — ir tu jau Latvijoje. Arba kas antrą vakarą žiūrėti jų „Panarāma“, užuot žiūrėję mūsų, — viskas išeis tik į naudą. Dabar juk keista ir net — sveikai pažvelgus — nepakenčiama padėtis: susitikę kalbamės rusiškai arba, kas dar keisčiau, baisinga, vos gyva anglų kalba.

Net minčių padoriai kits kitam pasakyti nemokame. O galėtume ir be vertėjo susikalbėti. Tai taip, brolyčiai, gyvename vieni kitus atstumdami alkūnėmis. Atsukę nugaras. Latviai dar dairosi per petį, o mes net susikūprinę neatsisukame. Žinoma, Lenkija padarė viską, kad XX amžiaus pirmoje pusėje Latvijos ir Lietuvos suartėjimas neįvyktų. Pasekmės net šiandien išlikę Rygos centre, iš kurio išvažiuodamas Vilniaus kryptimi matai Kauņa, tai yra Kauno kryptį.

Lietuvos sostinės sostinė kelio ženkluose latvių sostinėje ištvėrė ir pirmąją nepriklausomybę, ir Maskvos komunistinį režimą, ir persirito į XXI amžių. Tai taip liudijamas mūsų „artumas”, tai yra, neleistiną aklumas. Ir jau kone šimtą metų. Nuo 2020 metų visos Latvijos viduriniosios valstybinės mokyklos ir gimnazijos pervedamos į dėstymą valstybine latvių kalba. Ar kas nors Lietuvoje apie tai rimtai prabilo? Paanalizavo LRT, kas vyksta čia pat, giminėje gentyje?

Ar palaikė latvius mūsų Seimas? viduje. Gal kokį menką Seimo pareiškimą, palaikantis latvių Saeimą, priėmė? Jeigu priėmė, negirdėti jo. O juk latviai gelbstisi, juos baisingai užsipuolė Maksva, skatindama rusų bendruomenę. Ne, mums neįdomu. Mes juk patys nutarėme nuskęsti „trijose lenkiškose raidėse”. Būtų juokinga, jeigu ne graudu. Juk trys raidės savigarbos nenuramdys, gali nutikti priešingai — įaudrinti, nes jos tik partodys, kad darkoma tikra lenkų kalba, ir aistros užvirs iš naujo. Juk bus ir vėl įžeista kalba, kurią įspaudus į lūpas Vilnijos žmojnės buvo pasukti veidu į Varšuvą. Užburtas ratas.

Reikia vykdyti Konstituciją: valstybinė kalba — lietuvių. Argi mūsų knygnešiai tam purvą ir sibirus brido, kad dabar iš kalbos, vos iš mirties išplėštos, taip tyčiotumėmės? Juk kalba Lietuvoje — valstybės siena. Kaip ir Latvijoje — siena. Kad nors koks žingsnis būtų žengtas (valstybiniu lygiu) suartinant informacines erdves. Atsiperkame vėliavų pakėlimu ir himnų sugiedojimu. Viskas. Nei kultūros atašė mūsų ambasadoje Rygoje, nei LRT informacinės politikos (apie korpunktą Rygoje net svajoti baisu!) Tai trunka trisdešimt metų.

Vadinasi, tai neatsitiktina, ir ne vien LRT generalinio direktoriaus reikalas. Tai sisteminio latvių ignoravimo politikos vaisiai. Jeigu ne Arūnas Vaikutis, kuris visam gyvenimui atsisėdo mažyčiame kambarėlyje Latvijos radijuje (LR1), mes net negirdėtume nė balso iš Rygos. Apie televizijos reportažus Turėjau vilties, kad Seimo rinkimus laimėjus Valstiečiams-žaliesiems įvyks bent menkų palankių pokyčių — neįvyko.

Ir mes toliau vieniši skendime Vakarų-Rytų pafrontės zonoje. O latviai? Tiesa, jie bent jau nacionalinio transliuotojo (LTV-1) korespondentų punktą Vilniuje senokai įkūrę. Žinios iš Lietuvos yra kone kasdienis Latvijos žiniasklaidos reikalas. Jie geriau žino, kas pas mus vyksta. O mums nerūpi net strateginis Rygos uostas. Koiek būtime galėję kartu su latviais nuveikti jame, kooperuodamiesi.

Neidealizuoju latvių, matau jų būdo savybių, kurios ne itin simpatiškos. Bet jos labai panašios į mūsiškes, kai laikome save kone Europos bamba. Išvada vis dėlto turi būti tik viena: negalima ilgiau gyventi nesimokant vieni kitų kalbos, negalima gyventi be kasdieninio bendravimo tarp Latvijos ir Lietuvos parlamentų. Negalime ilgiau gyventi nematant ir negirdint Latvijos bent eterio bangomis — per radiją ir TV.