Rolandas Paulauskas

.
Istorijos, kurias norėtųsi pamiršti

Istorija yra politikos tarnaitė ta prasme, kad jeigu sugebi žmonėms ją perduoti, įteigti ir žmonės tuo patiki, tai ji tampa tautos istorine baze. Aš pats esu istorinis asmuo ir matau, ką apie mane rašo. Kartais visai viskas buvo ne taip. Istorija iš principo yra neobjektyvi, ji objektyvi būti ir negali.

Kaip Antrasis pasaulinis karas atspindimas šiandien mokyklų vadovėliuose Ispanijoje, Prancūzijoje, Japonijoje, Rusijoje, Jungtinėse Valstijose? Perskaitę patys pamatytumėt. Atrodo, kad kalbama apie skirtingus įvykius – ir dabar, mūsų dienomis, kai dar gyvi karo veteranai.

Oficialiai Antrojo pasaulinio karo pradžia – 1939 metų rugsėjo 1 diena. Bet Lietuvai tas karas prasidėjo 1936 m. kovo mėnesį, kai iš mūsų atėmė Klaipėdą tas pats Hitleris. O Čekoslovakijai karas prasidėjo1938 metais, kai Hitleris Čekoslovakiją likvidavo.

O Austrija?.. Aname gale – Japonija… Kiek kinų išpjauta? Juk ten karas prasidėjo 1937 metais. Tokijas, Roma, Berlynas buvo šio karo ašis. Tai buvo neatskiriami to Antrojo pasaulinio karo pradžios organizatoriai, dalyviai ir vykdytojai. Kitas dalykas – kas už jų stovėjo, kas į karą juos stūmė, bet dabar – ne apie tai kalba.

Kai amerikonai karo pabaigoje paėmė vokiečius į nelaisvę, uždarė juos dvidešimtyje koncentracijos stovyklų prie Reino. Juos laikė žiemą ant plikos žemės. Tie kareivukai kasėsi uolas žemėje, bandė peržiemot. Virš 800 tūkstančių jų žuvo, tiesiog sušalo, o kaip dabar visa tai vaizduojama? Neva amerikonai – angelai.

O dar Europa nenori prisimint, ką jie darė su moterimis. Pavyzdžiui, tomis, kurios turėjo reikalų su vokiečių kareiviais. Prancūzijoj po karo jos buvo nuogai išrengtos, nuskustos ir vedžiojamos po miestus. Ir tai darė prancūzų tauta. Ta tauta, kuri per 2 savaites pasidavė vokiečiams ir ramiai su vokiečių karininkais gurkšnojo kavutę Paryžiaus Eliziejaus laukuose.

Paskui, kai rusai su amerikonais leido jiems prisėst prie nugalėtojų stalo, turbūt žinot tą istoriją, – kai vokiečių generolas, kuris pasirašė kapituliaciją , pamatė, kad ten ir yra prancūzai, apstulbo: kaip, sako, ir šitie? ir šitiems mes pasidavėm? Nes juk tie prancūzai nekovojo! Bet žiūrėkit, koks yra šleikštulys: tauta pasidavė, sėkmingai gurkšnojo kavutę su okupantais, o paskui „atsigrajino“ ant vargšių moteriškių.

Ir paskui šneka apie kažkokią aukštą civilizaciją, kultūrą… Eikit, jūs, žinot kur?!. Beje, Norvegijoj buvo dar baisiau. Ten buvo suimta ir įkalinta 10000 vaikų, gimusių iš mišrių ryšių. Tik neseniai Norvegijos vyriausybė oficialiai tų vaikų atsiprašė. Vienas iš tų vaikų buvo grupės ABBA solistė [Agnetha Fältskog]. Jūs, kurie šnekate apie tas europietiškas vertybes… Ką jūs turite omenyje? Ten tokių šleikštulių pilna kiekviename žingsnyje.

Štai mes turbūt įsitikinome, kad istoriją vartome kaip norime. Dėl to šiandien ir ta Chazarija. Jeigu tik bus politinės valios, finansų, jie susikurs sau mitą ir padarys tą Chazariją. Ukrainiečiai per šituos dvidešimt kelis metus susikūrė visiškai tik jiems žinomą istoriją. Ji neturi nieko bendro su europiniu istorijos kontekstu. Niekas iš Europos jiems tų istorijų, ką jie ten rašo, nepripažįsta. Bet niekam tai nesvarbu. Todėl, kad europiečiai savo metu irgi pasirašė sau istoriją (XIX šimtmetyje). Kaip valstybės mūsų tada nebuvo ir tuose istoriniuose dalykuose lietuviai nesudalyvavo.

Dar sykį grįšiu prie tautos gimimo klausimo. Ukrainoje galimybė grįžti atgal jau yra sunaikinta. Dalyje visuomenės įvyko kažkoks virsmas. Jie jau tapo tikrais ukrainiečiais su savo sukurta istorija, su išgalvotais papročiais. Tarp kitko, ir tie „čiubai“ bei „siuvinukai“ yra XIX amžiaus 2 pusės dalykai. Bet dar sykį kartoju: neturi jokios reikšmės, kiek tai yra istoriškai motyvuota ar teisinga.

Svarbu, kad žmonės tuo tikėtų. Kaip gimsta sektos, arba kas yra religija, tikėjimas? Žmonės kažkuo tiki. Ne veltui esu kažkada, dar Aukščiausioje Taryboje, išsakęs mintį kas apskritai yra tautiškumas. Tautiškumas – tai pati bendriausia religijos forma, pati pamatinė.

Dabar aš štai lietuvis. Na ir kas, kas čia tokio svarbaus? Bet man svarbu. Man svarbu, aš tuo didžiuojuosi, noriu, kad Lietuva išliktų. Ir kaip tai pagrįst, kad tai labai reikalinga? Logikos tame nėra, tai yra greičiau jausmas, tikėjimas. Nors aišku, čia racionalumo rast galima, nes tai savi žmonės, ta pati kalba, ta pati kultūra, bet čia viskas labai susiję.

Mes istorinę praeitį iš dalies galime ir susikurti. Istorija savo tautą pristatytų kaip pranašesnę. Čia yra ekscesas. Kada viena tauta sako, kad mes esam „Über Alles“, tie patys vokiečiai prieš Antrąjį pasaulinį karą, arba kaip dabar Obama „West Point“ akademijos absolventams pareiškė, kad jie yra išskirtinė tauta, kad jiems yra skirtas lyderio vaidmuo XXI amžiuje.

Tai, mielieji mano, kurie viso to nematot, pakomentuokit tokį Obamos pareiškimą. Kas šiandien pretenduoja į pasaulio valdovus? Juk jis net neslepia šito. Jis tą sako kiekviena proga atviru tekstu. Lygiai tą patį prieš Antrąjį pasaulinį karą darė Hitleris – „Über Alles“, t. y. virš visų. Sakė, kad jiems reikia „gyvybinės erdvės“, tos „Lebenraum“, matavo kaukoles ir rodė apie vokiečių pranašumą.

O Europa tada šito „nematė“ ir Olimpines žaidynes 1936 metais surengė Vokietijoj. Regis, 1938 m. Hitleris žurnale „Time“ buvo išrinktas Metų žmogumi. Paskui jam atidavė Austriją, Čekoslovakiją, mes atidavėm Klaipėdą ir t. t..