Mes dirbame 8 valandas, kad gyventume 4.
Dirbame 5 dienas, kad galėtume mėgautis 2 išeiginėm.
Dirbame 8 valandas, kad pavalgytume per 15 minučių.
Dirbame 8 valandas miegodami 6.

Dirbame visus metus tam, kad atostogautume savaitę ar dvi.
Visą gyvenimą dirbame, kad senatvėje išeitume į pensiją ir pajustume tik savo paskutinius atodūsius.
Galiausiai suprantame, kad gyvenimas yra ne kas kita, kaip savo paties veiksmų atspindys.

Mes taip pripratome prie materialinės ir socialinės vergijos, kad nebematome visų šitų grandinių.
Ir jeigu jums yra 30 metų, ir jums pasiseks dėl jūsų genų, mitybos, fizinio aktyvumo ar atsparumo ligoms, ir Jūs nugyvensite iki 80 metų.

Tai turėkite omeny, kad jums liko apie 2600 savaičių.
Jeigu tenka dirbti stresinėj aplinkoje, jūsų imunitetas nėra atsparus, turite žalingų įpročių, o senelius palaidojot vos sulaukusius pensijos, tikėtina, jog paliksite gaublį perkopę šiašiasdešimtmetį.

Matematika rodo, jog jum liko vos 1560 savaičių. Vos pusantro tūkstančio penktadienių.
Bet dar šiurpiau viskas atrodo jeigu pradedi skaičiuoti kiek tau liko atostogų.
Jei tau 30, o pensija laukia 65m. tai iš likusių 420 mėnesių, atostaogausi tik 35, ir tai jeigu išleis.
Su kiekviena rytmečio aušra, šie skaičiai vis mažėja.

Traukiasi galimybė apkeliauti pasaulį, vis mažiau lieka laiko įgyvendinti svajones, rasti atsakymą į esmnį klausimą - Kokia gyvenimo esmė?
O kas po to kai baigsis kiekvieno laiko juosta?

Po to mes visi tapsime organine medžiaga, kuri duos resursus kitoms gyvybės formoms.
Anksčiau ar vėliau mūsų darbai, gyvenimai, antkapiai bus pamiršti ir bus taip, lyg tavęs nebūtų niekada buvę.
Skamba, kiek šiurpokai?

Gali būti.
Tačiau mane labiau gąsdina tai, jog turint ne tiek ir daug laiko, mes vis gaištame jį kvailystėm.
Mes taupome, ruošiamės juodai dienai, piktinamės kažkokių skarmalų ar kopūstų kainom.
Bandome nurodyti kaip kam reikia gyventi, laužome ietis dėl kažkokių religijų ar politinių pakraipų.
Iš jaunuolių atimame po metus tam, kad jie išmoktų taikliai šaudyti iš ginklų į kitus jaunuolius iš už anapus tvoros.

Apsipilame save visokiais tabu, draudimais, taisyklėmis tam, kad įtiktume kažkam.
Žinau žmogų, kuris pašventė save pastatyti namą savo šeimai.
Išvyko į užsienį uždirbti pinigų oriam gyvenimui.

Tam, kad dukra turėtų savo kambarį, o žmona didžiulę drabužinę.
Dukra užaugo be tėvo, žmona iš vienatvės išprotėjo, o žmogus su savo svajonėmis apie orų gyvenimą priemiestyje, tapo to nelemto namo įkaitu, arba dar blogiau, tremtiniu.

Visą gyvenimą sudėjęs į lygias sienas ir plintusus, jis prarado ryšį su vieninteliais artimaisiais.
O, juk, visi galėtume šiek tiek labiau atsipūsti, dažniau pabūti tarp mylimų žmonių, užsiimti mylimu sportu, mėgiamais rankdarbiais, ir svarbiausia- nepisti vienas kitam proto.

Jeigu tau virš 30, tu prisimeni savo rankoje, rublį, taloną, dolerį, litą dabar gniauži eurą.
Tu suvoki, kokie laikini tie popierėliai su portretais ir skaičiais.
Tikrasis turtas - laikrodyje.

Jo nesutaupysi, nes tavo santaupos mažėja su kiekvienu rodyklės kryptelėjimu.

Juozas Surblys