Vasario 23-osios popietę A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame name-muziejuje susitikę kelios dešimtys Anykščių buitininkų džiaugėsi neįprastu įspūdžiu – lyg būtų  pravėrę langą į savo jaunystę. Praeityje vienos didžiausių Anykščių krašto įmonių kolektyvo atstovai padarė netikėtą išvadą: jei ši įmonė būtų išlikusi, dabar Anykščiai bedarbiais negarsėtų.

Buitininkus nuliūdino žinia, kad jų susitikimo išvakarėse susirgo 83-uosius einantis ilgametis šios įmonės vadovas, 1957–1991 m. jos direktoriumi dirbęs Julijonas Uzdonas. Buvusių pavaldinių prisiminimuose jis buvo lyginamas su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu: vadovu, visuomet numačiusiu maksimalius tikslus ir kaskart gebėdavusiu juos pasiekti.

Tą popietę buitininkai ilgai sklaidė buvusios kombinato kadrų inspektorės Nijolės Narkevičienės sudarytą trijų tomų įmonės istoriją, perduotą saugoti Muziejui, naršė po pluoštą jos išsaugotų nuotraukų, tarp kurių galėjo išsirinkti ką nors ir sau atminčiai.

Buvusių bendradarbių ir savo giminaičių padėkų sulaukusi kraštotyrininkė N. Narkevičienė pirmiausiai dėkojo buvusiai Muziejaus direktorei Teresei Mikeliūnaitei (1928–1984), jaunystėje ją įkvėpusiai neišmesti nuotraukų ar dokumentų, nes jie ateityje bus svarbūs. „Kaip burundukas tempiau viską į savo pastogę – o dabar visus jus jaunus čia uždariau, saugosite savo išmintį ateičiai“, – pasakojo rinkinio sudarytoja

.

Kai kurie buitininkai į susitikimą atvyko ir su savo vaikais bei anūkais, kuriems buvo smalsu išgirsti įvairių juokingų ir įsimintinų nuotykių iš vienos įmonės kolektyvo istorijos XX a. antrojoje pusėje. Buvo prisimenamos ir tokios buitininkų veiklos, kurių Anykščiuose nebeliko: knygrišystė, betoninių žiedų ar karstų gamyba.

Bene labiausiai senieji buitininkai didžiavosi žinia, kad Lietuvoje anykštėnai buvo gerbiami, laikomi savo srities lyderiais ir šitaip garsino Anykščių vardą. Kaip tokios lyderystės patvirtinimą buvęs šios įmonės fotografas Valentinas Repšys atvežė parodyti jo saugomą puošnią raudoną vėliavą, kuria prieš kelis dešimtmečius buvo apdovanotas šis anykštėnų kolektyvas.

Prisiminę ir minute tylos pagerbę dešimtis jau mirusių savo kolektyvo narių, buitininkai sutarė burtis ir bendrauti dažniau, galbūt mažesniais padalinių kolektyvais.

Popietės dalyviai ne tik žvalgėsi į savo jaunystę pro buvusios darbovietės langą, bet ir apžiūrėjo A. Vienuolio memorialinio namo ekspoziciją. Kai kurie vyresnės kartos anykštėnai prisipažino paskutinį kartą čia buvę tik jaunystėje, nes paskui tiesiog nepasitaikė progos užsukti į Muziejų. Tęsdamas popiečių ciklą „Darbas, suartinęs anykštėnus“, Muziejus ketina į šiuos Rašytojo namus pakviesti ir kitų XX a. antrosios pusės buvusių Anykščių įmonių bendradarbius.

VŽM informacija