Rimantas Juozapavičius 

...."Paskui Salomėja ištraukė iš po pagalvės juodą sąsiuvinį ir tiesė jį Jadvygai, sakydama:
– Paimk, Jadze, išsaugok ir paskelbk, kai bus galima. Čia mano išpažintis tautai. Ir atsiprašymas, kad per mane ji tiek kenčia. Paimk...

Jadvyga paėmė, pavartė, bet grąžino Salomėjai, sakydama:
– Ir šito aš negaliu padaryti: neseniai suimta mano sesuo, bro­lis. Namuose buvo didelė krata. Ką gali žinoti: gal ir mane, jau šįvakar iš tavęs einančią, suims... Paieškok tikresnio žmogaus, tokio, kuriam negrėstų suėmimas.
Ir Salomėja pakišo sąsiuvinį po pagalve.

– O gal tau pakviesti kunigą?
Salomėja nusišypsojo ir linktelėjo galva.
Ir kunigas buvo surastas. Du vakarus jismėgino užeiti pas Salomėją į palatą, bet vis kas nors sutrukdydavo. Pagaliau trečią vakarą rado Salomėją vieną. Ilgai ji tyliai kalbėjo kunigui, pasakojo savo gyvenimą, klojo savo nuodėmes. Kunigas kantriai klausėsi, nė žodeliu neįsiterpdamas į josišpažintį. Kai ji priėmė ligonio patepimus ir Šventą komuniją, josveidas nušvito, ji lyg pagyvėjo ir kreipėsi į kunigą:

– Esu parašiusi nemažai eilėraščių, kurių dabar niekas nespausdins. Norėčiau, kad jie išliktų. Tik juose – tikroji aš, ne šiuose, dabar spausdinamuose. Parašiau... atsiprašiau tautą už visa, ką per mane ji patyrė bloga.Ar negalėtumėt paimti pasaugoti?

– Paimsiu, sutinku.
Salomėja ištraukė iš po pagalvės juodą sąsiuvinį ir padavė kunigui. Šis pavartė, užmesdamas akį į vieną kitą puslapį ilgiau, ir užversdamas sąsiuvinį pasakė:
– Ką per išpažintį pasakei, žinosi Tamsta, Dievas ir aš. O kas šiame sąsiuvinyje surašyta, ateis laikas – sužinos visas pasaulis.“

Ir kunigas, paslėpęs sąsiuvinį prie krūtinės, išėjo. Tai buvo kunigas Juozas Gustas.
V. Daujotytė: „Greitai kunigas buvo areštuotas, nuteistas dešimčiai metų, vėliau ištremtas. Mirė 1958 metais... bet Salomėjos Nėries sąsiuvinį jis buvo spėjęs perduoti į partizanų rankas... Gal tai buvo ir įkaltis jo byloje?

Sąsiuvinis buvo.
Kaip ir dienoraščiai tarp 1936m. pabaigos ir 1941 metų — jau Maskvos — įrašo. Gal ir vėlesni — grįžus į Lietuvą... Pernelyg susiformavęs, įsitvirtinęs buvo autorefleksijos poreikis. Salomėja turėjo kalbėtis su savimi — ne tik eilėraščiais.
Eglė aplaužytom šakom, nudraskyta viršūne.

Kas galėjo būti tame sąsiuvinyje? Eilėraščiai iš rinkinio „Prie didelio kelio" — galbūt jau iš to sąsiuvinio partizanų spaudoje pasirodė „Tolimas sapnas"? Dienoraštis su karo ir pokario metų įrašais? Autobiografija — „Teisingumo deive — užrištom akim, kreipiuosi šiandie į tave, padėk man! Vedžiok mano ranką, kad mano rašomos eilutės būtų tiesios ir neiškryptų iš vidurio linijos...

Pateikiu ištrauką iš literatūros kritiko Ričardo Pakalniškio pokalbio su rašytoja Julija Švabaite 1991 m. rudenį Vilniuje:

„Aš negaliu jos pasmerkti! Mes labai gerbėme prelatą M. Krupavičių, kuris gerai pažinojo Salomėją, suprato jos lūžius ir nesmerkė, rašė apie ją atsiminimus „Naujienose". Viename susitikime Čikagoje man labai draugiškas buvo prof. J. Eretas, ir aš iškart paklausiau apie Salomėją (buvau girdėjusi, kad jis buvo ją įsimylėjęs). Jis tada pasakė: „Aš rašau knygą apie Saliutę...

Ji buvo atvažiavusi pas mane į Šveicariją. Man ji patiko, bet aš jau turėjau savo Onutę". Deja, tos knygos nesulaukėm. Prisimenu, Vokietijoj Reutlingene, susitikome su partizanu Daumantu (Juozu Lukša). Tada jisrašė knygą „Partizanai". Vakarienės metu sėdėjau šalia jo (iš kitos pusės — prelatas M. Krupavičius) ir visų pirma paklausiau: „Ar jūs, partizanai, ką turit prieš Salomėją Nėrį?"

Niekad neužmiršiu jo žodžių: „Mes neturime nieko prieš Salomėją Nėrį. Ji yra palikusi savo rankraštį. Jis yra partizanų rankose". Paskui dar pridėjo, kad prieš mirtį pas ją buvęs kunigas ir kad ji labai apgailėjo kai kuriuos savo neapgalvotusveiksmus. Tai mane nepaprastai paveikė.“

„M. Krupavičius mini į Vakarus atvykusio partizano J. Lukšos pasakojimą, esą „Salė parvyko iš Rusijos išsiblaiviusi iš raudonojo svaigulio...“ (B. Raila. „Kodėl antraip?). Matyt, J. Lukša turėjo ne tik poetės „Tolimą sapną“, bet ir daugiau eilėraščių iš rinkinio „Prie didelio kelio“ ir grįžus Kaune rašytų.

Legendinis partizanas Juozas Lukša–Skirmantas 1947 m. gegužę su J. Krikščiūnu–Rimvydu, perėję sieną į Lenkiją, Gdanske ir Gdynėje susitiko su VLIK atstovais, padavė daug svarbių dokumentų apie SSRS okupuotą Lietuvą ir kovą su sovietiniu režimu. Tarp jų, matyt, buvo ir S. Nėries juodasis sąsiuvinis. Antrą kartą 1947 m. gruodžio 15 d. su mūšiais prasiveržė per Rytų Prūsiją į Vakarus, nugabeno daug vertingų dokumentų apie pavergtos Lietuvos padėtį, kovą prieš okupantus.

1950 m. grįžo į Lietuvą ir 1951 m. rugsėjo 4 d. išduotas žuvo.
Su kitais dokumentais ir juodąjį sąsiuvinį paliko prelatui Mykolui Krupavičiui, kuris 1945–55 metais buvo Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pirmininkas, 1957 m. persikėlęs gyventi į JAV. Mirė Čikagoje 1970 m. gruodžio 24 d. Taip S. Nėries juodasis sąsiuvinis, matyt, pateko į Ameriką.

Aldona Ruseckaitė romane apie S. Nėrį „Padai pilni vinių“ rašo: „Sklido gandai, jog sąsiuvinis pasiekė Ameriką, pateko motinai Uršulei Bačinskienei į rankas, jį perskaičiusi, moteris pasakė: „Dabar galiu ramiai mirti...“
Bet archyve išlikęs ir dokumentas: Juozo Lukšos–Daumanto raportas anglų kalba, rašytas mašinėle su grifu „labai slaptai“, o jame gal septynios eilutės apie Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Metai gal 1947. „Įžymūs poetai Liudas Gira, Salomėja Nėris prieš mirtį buvo įtraukti į pogrindį. Ji paliko pogrindžiui poezijos knygą, kurioje gailisi savo ankstesnės veiklos“.

Kaip suprantame J. Lukšos žodžius, kad buvo įtraukta į pogrindį? Ji duodavo A. Miškiniui savo eilėraščių, skirtų partizanų spaudai, gal laikraščiams „Suvalkijos aidai“, „Girios balsai“, „Lietuvos partizanas“. Jau po S. Nėries mirties, kuriant Tauro apygardą ir jai priklausančią Geležinio Vilko rinktinę, nuo 1945 m. rugpjūčio pradėtas leisti „Laisvės žvalgas“, buvo leidžiamas iki 1951 metų vasario. Nuo 1946 m. birželio 1 d. iki rugpjūčio 15 d. laikraštį redagavo Juozas Lukša, nuo 1947 m. birželio – mokytojas V. Bazilevičius ir poetas Antanas Miškinis–Kaukas. Pastarieji du redakciją perkėlė į Birutės rinktinės teritoriją Prienų apskrityje.

Partizanų spaudoje pasirodė S. Nėries „Tolimas sapnas“, matyt, ir daugiau eilėraščių iš rinkinio „Prie didelio kelio“, kurio poetė turėjo net kelis egzempliorius – sąsiuvinius su jos eilėraščiais. Partizanų spaudai davė ir daugiau niekur neskelbtų ir slapta 1945 metais sukurtų eilėraščių. Vienas iš tokių yra eilėraštis „Sugrįžimas“, matyt, sukurtas gal dar Rusijoje arba jau grįžus iki tos dienos, kai ligoninėje J. Laurinavičiūtė pasiūlė jai atvesti kunigą, kad galėtų atlikti išpažintį.

Šį eilėraštį gavau 2015 m. vasarą Lazdijuose iš literatės Aldonos Mikalonienės. Negalėjo prisiminti, iš kur su vyru dar sovietmečiu gavo kelis sąsiuvinio lapus su šiuo eilėraščiu ir keliomis poetės dienoraščio ištraukomis. Matyt, kad pateko į Mikalonių rankas iš pogrindinės partizanų spaudos." https://www.aidas.lt/.../22612-10-08-sugrizus-paskutiniai...

Šaltinis