Kiekvienam Lietuvos žmogui turėjo būti aišku, kad ilgiau gyventi prie "užingridų" valdžios darėsi tiesiog pavojinga. Juk valdininkų savivalė tapo neribota ir nebaudžiama.

Kaip reikėjo jaustis žmonėms, ketverius metus praeinantiems pro Teisingumo ir Ekonomikos ministerijų langus?
Juk tų ministerijų balkonuose - tikrai ne ministrių rankšluoščiai džiūdavo.
Ministerijų balkonuose plevėsavo genderinės LGBT vėliavos - "Laisvės partijos" reklama. Ministrės genderine reklama buvo ir pačios.

Jos pramušinėjo savo "chebrytei" palankius įstatymus, išsukinėjo kolegoms rankas, kad visi už juos balsuotų, buvo sukišę rankas į valstybės kišenę, saviems dalino europines "paramas", skraidė po užsienius, taškė viešuosius pinigus, ministerijų pastatai buvo tapę "Laisvės partijos" ministrių nuosavybe.
Partnerystės įstatymas buvo paverstas preke ir net biudžeto "lydinčiuoju aktu".

Prie genderinės "užingridų" valdžios Seime ir Vyriausybėje nebuvo dalykų, kurių nebuvo įmanoma parduoti. Partnerystės įstymą - į biudžeto patvirtinimą - tokie buvo "šaikos" "barteriniai" mainai.
Tokie buvo "tvarios" lietuviškos politikos svarbiausi akcentai.

Tokios "nacionalinės vėliavos" puošė ministerijų langus.
Net Basanavičiaus barzda ministrų kabinetuose buvo "perdažyta" vaivorykštės spalvomis.
Ciniška.

Seksualinių mažumų diktatūros diegimą "Laisvės partija" vadino "žmogaus teisėmis".
"Žydras", vaivorykštinis jausmas sostinėje tvyrojo visur - nebaudžiamai.
"Laisvės partijos" "chebrytei", prasirovusiai į valdžią, buvo DZIN, kad tampame korumpuočiausia vieta gaublyje, kad mokesčiai tuojau bus didesni už algas, kad Lietuvoje valdininkų daugiau negu uodų prie Nemuno, o biurokratų vogimas tampa jų veikimo principu.

Nutilo kalbos apie KGB bendradarbių paviešinimą, apie auditus ministerijose ir LRT.
Ketverius metus valdžioje sėdėjo grupelės žmonių "teisių sergėtojai" ir jų "gerovės strategai".
Buvo tik viena nuomonė ir vienas požiūris - jų "chebrytės".
Kas ne su jais - prie sienos sušaudymui.

Jie - patriotai, visi kiti - "kremliniai" ir "vatnikai".
Kritikuoti LGBT "veikėjus" - buvo uždrausta.

Toks buvo mąstymas. Toks buvo valdančiųjų mentalitetas.
Genderistiniai nurodymai buvo duoti - ir taškas.
Kiek genderizmas sunaikino nusipelniusių žmonių.
Kiek gyvenimų sulaužė…

Per 4 metus dėl to negalėjo kilti jokių diskusijų nei ginčų - reikėjo nurodymus vykdyti - ir nesipriešinti.
Ir štai atėjo "Laisvės partijos" eros pabaiga ir Landsbergių eros galas.
Atrodė, kad jau atėjo ir genderinių beprotybių pabaiga.
Atrodė, kad jau veriasi proto galimybių langas.

Bet staiga "Baideno ambasadorė" atvyko į Seimą, "pastatė ant Skvernelio" - kad reikia Lietuvoje priimti parnerystę. Ir kuo greičiau.

Ir staiga tik BAC - vietoje "laisvietės" - advokato padėjėjos Dobrovolskos - į Teisingumo ministrus teikiamas advokatas G. Bartkus. Tas pats, kurį "Laisvės partija" siūlė į ministrus 2020 metais.
Gal taip nebuvo? Prezidentūrai tai visai nesunku patikrinti.

Juk buvo taip, kad "Laisvės partija" 2020 m. į Teisingumo ministrus siūlė du kandidatus: Dobrovolską ir Bartkų?
Ir atsitik tu man taip, kad dabar tas pats Bartkus jau eina po Žemaitaičio partijos vėliava ir nei Žemaitaičiui, nei Paluckui "abejonių nekelia".

Gal bent G. Nausėdai ir jo patarėjams šis kandidatas į ministrus galėtų sukelti abejonių?
Jau vien dėl to, kad Lietuvos žmonės išsižadėjo "laisviečių". Visų iki vieno.

Tai viena. Antra - kandidatai į ministrus turi būti kiauri permatomi, skaidrūs ir tyri kaip krištolas.
Prezidentūra galėtų išsiaiškinti, dėl kokio konflikto "abejonių nekeliantis" kandidatas į Teisingumo ministrus Bartkus išėjo iš garsios advokatų kontoros ir kodėl skubiai atsiėmė savo kandidatūrą į Registrų centro vadovus?

Kuo Bartkui užkliuvo garsioji advokato I. Vėgėlės kalba, kad jis ragino šaukti Advokatūros Tarybos posėdžius, neeilinį Visuotinį susirinkimą ir siūlė svarstyti I. Vėgėlės atstatydinimą bei platino netikrą informaciją žurnalistams.

Ar ministrui gali būti būdingos TOKIO žmogaus savybės?
Toks žmogus, tapęs ministru, taikys mobingą, emocinį terorizmą, kerštaus, atakuos, persekios, kol "išės" bet kurį jam nepatinkantį ar neįtikusį žmogų.

G. Bartkus Covid krizės metu buvo aršus pačių griežčiausių ribojimų šalininkas.
Ar tokio Teisingumo ministro reikia šiuo metu, kai po ministerijos langais žvanga pareigūnų grandinės?
1995 - 2005 m. m. G. Bartkus buvo Sorošo įkurto bei remiamo VšĮ "Atviros Lietuvos fondo" valdybos pirmininkas.

Nuo 2010 m. - Laisvosios rinkos instituto tarybos narys.
Žinant tai, kiek Lietuvai pakenkė ir toliau kenkia iš užsienio finansuojamos organizacijos, su G. Bartkumi būtų sunku tikėtis pokyčių šioje srityje. Ir bet kurioje srityje.

Apie ką galvoja Premjeras ir Prezidentas, tvirtindami TOKIUS paskyrimus?
Pasirodo, nuo Teisingumo ministerijos balkono LGBT vėliavų nukabinti, ko gero, nė nereiks.
Jau buvo rašyta ir apie D. Šakalienės "stulbinančią kompetenciją", ją siūlant į Krašto apsaugos ministrus.

Jeigu tik tiek vertas teisingumas ir krašto apsauga, - tada mes niekuo nesiskiriame nuo bananų respublikos.
Ir arkliui buvo aišku, kad į švietimo ministrus reikėjo siūlyti Gintarą Sarafiną, į krašto apsaugos ministrus - autoritetingą uniformuotą kariškį.

Į Teisingumo ministrus - teisės mokslų daktarą Igną Vėgėlę.
Jeigu tikrai buvo norima, kad vyriausybė ir vėl netaptų indoktrinuotų mulkių gvardija.
O "Kubos mafiją" ir "narkotikų partiją" - ištrinti ne tik iš telefonų, bet ir iš istorijos bei atminties.

Ar suvokia premjeras ir Prezidentas realybę tos grėsmės, kuri gali ištikti Lietuvą po tokių "paskyrimų?"
Susirūpinimo pareikšti šalies vadovams neužteks, jeigu į Vyriausybę bus pasodinti G. Bartkus, D. Šakalienė ir kiti kompetencijų nei autoriteto neturintys žmonės.

O gal tikslas ir yra - jei griaut Lietuvą, tai iki galo?
Visuomenės nuomonės atsiklausti verta, ponai.
Nes tokie paskyrimai būtų ne Jūsų klaida, o pasirinkimas.
Būtų sunku sugalvoti graudesnį vaizdą.

Prezidento parašas po ministrų paskyrimo dekretu turi palikti Garbės pėdsaką, turi tapti paminklu naujai Lietuvai, turi būti pareiškimas tautai ir pasauliui, turi būti paminklas žmonių vilčiai ir tik tam, kas nekelia abejonių.
Prezidento parašas po dekretu turi būti garantija ministrų lyderystei, sąžinei, žmonių pasitikėjimui ir ateities Lietuvai.

Juk atėjo laikas iššluoti Nepriklausomos Lietuvos kiemą.
Nes kita tokia galimybė pasitaikys negreit.
Nuotraukose: ar tikrai taip turi atrodyti Lietuvos Teisingumo ministerija?
Galima būtų pasakyti stipriau, bet gal nereikia…
 

Šaltinis