Justinas Aleksandravičius

 ·
Niekas manęs jau nebestebina šitame mūsų terariume. Nei karo šaukliai, nei žudikai, nei teisėjai, nei patriotai, nei ideologai, nei parsidavėliai, nei melagiai, nei propagandistai, nei angelai, nei demonai, nei vagys, nei vėliavnešiai... nenoriu tęsti, nes vardinčiau be galo, o viskas susiveda į vieną - mes visi kažkam tik skaičiukai.

Ir čia dar net ne blogiausia, o blogiausia yra tai, kad mes turbūt vieninteliai sutvėrimai šitame akvariume, sugebantys taip viską: sugadint, sugriaut, apšnerkšt, sutrypt, sutept, išniekint, kaip net mus sukūrę ir užprogramavę kūrėjai, ar veisėjai to turbūt net nesitikėjo. Žiūrint į gėlės gyvenimą - prieš mirtį - ji pražydusi gražiausia. Žiūrint į drugio kiaušinėlį, ar vėliau į lėliukę mes šlykštimės ir tik kirmėlei pražydus drugeliu gražiausiu - mes žavimės ir sakome: "žiūrėk koks grožis, kokie raštai".

Kodėl pas žmones atbulai?
Kodėl mes gražūs kol vaikai?
Ir buvę švarūs vidumi,
Kodėl susiteršiam mes augdami?
 

Kodėl ištirpus valandoms,
Gyvenimą pašventę tik algoms,
Patampame baisiais šlykščiais,
Nebe drugeliais ir nebe gėlės žiedais?
Piktais, viens kitą ėdančiais kirminais!
 

KODĖL?
Nebestebina ir visa tai ką surašiau, ir nebeužduodu sau šio klausimo, ir net nebestebina manęs, jog jau ir nebeužduodu. Aš tiesiog nusivylęs visa žmonijos rūšimi ir dėl to man jau gėda patapo būti žmogumi. Netikiu į reinkarnaciją, bet jei ji yra, ir jei dar galėsiu rinktis - geriau kitą kartą būsiu mažas, aklas kailio guzas, ėdantis sliekus po žeme. Geriau nei tas dvikojis, kuris virš žemės, galėdamas kurti, viską griauna, naikina kitus ir net pats save.