Mes, Emilija ir Onutė, taip norėjom, taip norėjom į  Malaišius, į „Balto paukščio“ šventę, bet likimas iškrėtė pokštą...

Išsiuntėm konkursui kūrinius, gavom pakvietimus, pasisiuvom šventinius apdarus, pasidarėm šukuosenas, susėdom į mašinėlę, o ji sugalvojo kaprizintis. Mūsų džiaugsmui sulaukėm gerų žmonių iš Breiviškių kaimo (Panevėžio r.) pagalbos. Kol sūnus Tomas apžiūrėjo mūsiškę mašinėlę, nustatinėjo jai „ligas“, Alma pakvietė į trobą, bet mes pirmiausia norėjome apžiūrėti jos augintinius dydžiaragį ožį ir visą jo šeimyną.

Tik, kai prižadėjo duoti šviežio ožkos pieno, supyškėjome į trobą. Mums buvo pajungtas jaunėlio sūnaus Dovydo kompiuteris, kuriame susiradome konkurso organizatorės, literatūrinio fondo ,,Baltasis balandis“ pirmininkės Aldonos Širvinskienės telefoną ir paskambinome. Jai išsibėdavojau apie keliavimo trukdžius ir pranešiau, kad visa esybe mes norime būti toj šventėj. Tada su šeimininke pasikalbėjome apie varpose bedygstančius grūdus, šventę Juozo Tumo-Vaižganto gimtinėje, kuri vyksta be mūsų, apie stogų renovaciją, kieme išdygstančius grybus ir net bites.

Per tą laiką kiemą atsirado „pagydytas“ automobilis ir mes išvažiavome..., tik Panevėžio link.

Nepasidavėme likimo išdaigoms, Emilijos namuose perskaitėme ištraukas iš kūrinių, kaip buvo numatyta šventėje. Emilija iš savojo kūrinio „Paskutinė stotis“, aš iš savojo „Dainų mergelė“. Atsakingai vertinome, aišku, teigiamai. Jos vyras mus karštai bediskutuojančias nupaveikslavo.

Išgėrėm į šventę įsidėtos arbatos, pasivaišinom saldumynais, koks skirtumas, kur ta šventinė arbata gerta ir kūriniai pristatyti, jie jau sukurti ir yra išspausdinti šventiniame kūrybos almanache „Pasivaikščiojimai“. Emilija mane palydėjo į stotelę, mums šventė įvyko, nors paukščiui buvo palaužtas sparnas. Nieko, kitais metais vėl bandysim skristi link Svėdasų.

Ona Striškienė, Paįstrys, Panevėžio r.