Malaišiai - žemės kampelis, kuriame semiamės įkvėpimo ir stiprybės. Tarsi angelo sparnais Malaišių kaimo dvasia laimina mus, mūsų vaikų ir anūkų ramybę, su didele meile pasitinka mus grįžtančius. Kur begyventume visada ilgimės savo krašto.

Kai manęs klausia iš kur atvykau? Su pasididžiavimu atsakau - iš mielo ir gražaus Vaižganto krašto. Džiaugiuosi, kad galiu gyventi savo gimtinėje. Patikėkite, niekada neišdžiūs meilės versmės ir prie jos lenksis žmonės ištroškę gėrio ir paprastumo. Kai nebeliks mūsų, anūkai garsins Vaižganto kraštą, tik vargu ar galime jį padaryti dar garsesnį, nei padarė pats Vaižgantas.

Vaikštau Vaižganto išmintais takais dairaus, klausaus ir galvoju ką gi papasakočiau sutikus Vaižgantą. Ką matau gražaus ir amžino, ko ilgiuos ar pasigendu.

Ties kelių kryžkele Svėdasai mažas miestukas su balta varpine paslaptingai spindinčia veidrodiniame ežero paviršiuje. Vos atvykus į Svėdasus pasitinka Vaižgantas. 1937 m. ant aukšto granito postamento pastatytas skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas bronzinis rašytojo biustas (architektas Feliksas Vizbaras). Rymo po galingu ąžuolu: saugo mus, toks ramus, stebintis kelią, kuriuo pravažiuoja, praeina pažįstami ir nepažįstami, džiaugiasi saviškių pasiekimais, su meile svečius pasitinka. Mes taip su juo susigyvenome, kad neįsivaizduojame gali būti kitaip. Stengiamės nenuvilti Vaižganto, kažkaip nepatogu. Ką sutikus reiktų pasakyti?

Sunku besuskaičiuoti kiek renginių, vakarų, susitikimų, pokalbių, konkursų, knygų pristatymų, paskaitų, Anykščių radijuje ,,Nykštys'' sukurtų laidų kur vienaip ar kitaip kalbama apie Vaižganto gimtą kraštą. O visa tai suorganizavo žmonės dirbantys Svėdasų ir Vaitkūnų kultūros centro filialuose, bibliotekose, Svėdasų Vaižganto gimnazijoje, turime, net dvi nevyriausybines organizacijas, tai Vaižgantiečių klubas ,,Pragiedrulys'' įsikūręs Vaitkūnuose ir literatūrinis fondas ,,Baltasis balandis'' apsigyvenęs Kunigiškiuose visai šalia Malaišių. Pakalbėsiu apie šių organizacijų darbą.

Kalbant apie Vaižganto atminimo puoselėjimą svarbios yra Vaižgantinės. Nuo 2002 m. Malaišiuose, Juozo Tumo-Vaižganto gimtinėje organizuojami jau tradicija tapę respublikiniai "Vaižganto skaitymai''. Šių renginių metu įteikiamos literatūrinės Vaižganto premijos, įsteigtos dviejų kūrybinių šalies organizacijų - Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos. Tokių sambūrių metu visuomet prisimenamas ir pagerbiamas žymusis kraštietis Juozas Tumas - Vaižgantas. Organizuojamos fotografijų parodos "vaižgantiška" tematika, pristatomos naujai išleistos svėdasiškių knygos, po aukštais Malaišių klevais skamba meno profesionalų ir mėgėjų atliekamos dainos ir aktorių balsai. Įsteigta ir mažoji Vaižganto premija, kuri skiriama vietiniam gyventojui, tikram ,,deimančiukui'' savo gyvenimu ir darbu.

Vaižgantiečių klubas "Pragiedrulys" vaižgantinių proga išleidžia laikraištėlį "Pragiedrulių žemė". Lankydami lietuvių literatūros klasiko, visuomenes veikėjo, "deimančiukų ieškotojo" kanauninko gimtą sodžių užsukite į netoliese - Kunigiškių kaime esantį muziejų! Ten rasite daug informacijos apie Svėdasų krašto šviesuolius.

Svėdasų krašto arba kitaip vadinamo Vaižganto muziejuje organizuojami įvairūs renginiai. Jau 2012-tais iškilmingai paminėtas muziejaus 25-metis. Vasaromis muziejuje organizuojami Svėdasų krašto talentų sambūriai "Ieškokime" deimančiukų" savyje ir šalia savęs.

Tam pačiam Kunigiškių kaime balto balandžio sode yra skambantis medis. Kai dvelkteli švelnus vėjelis, medis skamba švelniai ir svajingai, kai vėjas pasišiaušia - medžio varpų skambėjimas virsta varpinės varpais per Kudrelių kalnelį girdisi, net Malaišiuose. Tai draugystės ir bendrystės simbolio medis. Po šiuo medžiu jau nuo 2005 m. vasaromis vyksta literatūriniai poezijos skaitymai.

Literatūrinis fondas ,,Baltasis balandis'' kasmet gegužės mėnesį, kai per Lietuvą vilnija poezijos pavasaris, skelbia poezijos konkursą. Šiemet jau dešimtus metus kvietė literatus. Tai savotiškas deimančiukų ieškojimas po Aukštaitiją. Komisija skelbia nugalėtoją ir laureatas apjuosiamas rankų darbo tautine juosta, kuri išausta Svėdasų tautodailininkės, įteikiamas diplomas. Baltas paukštis pakilęs iš Vaižganto krašto skrido iki pačių Šalčininkų, net dvejus metus iš eilės. Leidosi Vilniuje, Jonavoje, Ukmergėje, buvo parskridęs į gimtuosius Svėdasus, paskui į Kupiškį ir trejus metus kvietė poetus į Kupiškio Palėvenės vienuolyną, Šimonis ir Salamiestį. Ne tik skaitome savo kūrybą, bet susipažįstame su naujais kūrėjais ir tos vietovės istorija ir pasakojame apie savo kraštą. Sekančiais metais keliausime į Joniškį, kadangi šiemet laureatu tapo poetas iš Joniškio. Kur benuskristų mažas baltas paukštis iš Vaižganto krašto visur jis laukiamas, mylimas ir globojamas.

Šiemet literatūrinis fondas organizavo konkursą literatams - prozininkams. Sutikite, kad poezija dažnai ir daug kur skaitoma, o proza - retai. Tad buvo kviečiami plunksnos broliai ir seserys. Kūrinius atsiuntė prozininkai iš Utenos, Zarasų, Jonavos, Kauno, Ukmergės, Panevėžio, Kupiškio ir Anykščių. Renginio metu skambėjusi kanklių muzika sklido paslaptinga siaura gatvele, kad net medžių smulkiausios šakelės atsiliepė į melodiją. Geriausio kūrinio autorius apdovanotas diplomu ir BALTOS PAUKŠTĖS statulėle. Konkursas vyko Malaišiuose, po rudenėjančiomis liepomis, kurių, net 120 - šimt buvo pasodinta prieš 25-rius metus. Prozininkų atsiųsta kūryba sudėta į almanachą. Pavasariniam poezijos konkursui išleista knygelė su eilėmis skirtomis paukščiui, parašytomis per 10 konkursinių metų poetų kilusių iš įvairių Lietuvos vietų. Literatūrinis fondas jau išleidęs keletą knygų.

Jau kelinti metai kultūriniuose renginiuose pasirodo sukurtas personažas iš XIX a. Ancė iš Malaišių kalbanti tarmiškai -Severijos Pūkštaičios kaimynė. Gerai ją jau pažįsta Anykštėnai, Kupiškėnai ir Ukmergiškiai.

O kai sužydi 120 liepų pakvimpa medumi visa Svėdasų parapija. Deja nebėra kam džiaugtis - kaimas baigia išmirti. Vienintelė likusi gyventoja bebaigianti 100 metų. Kaimas tyli. Suklega įvairiais balsais, tik per renginius, šventes, konkursus, net garsiau ima šniokšti upelės Malaišos vandenys.

Tikiuosi čia mes puikiai praleisime laiką ir tai bus atgaiva mūsų sieloms. Tokių šiltų dvasingų renginių svarbą dar ilgai prisiminsime mūsų chaotiškame, kiek destruktyviame pasaulyje. Svarbu, kad mes padėtume išlikti pamatinėms tautos vertybėms. Pasaulio nepakeisime, bet nesileiskime, kad pasaulis pakeistų mus. Tačiau bent jau dalies kūrybiškų žmonių širdyse išliks šiltos liepsnelės, kurios toliau kurstys kūrybinę ugnį.

Būkime kaip Vaižgantas, mylimi savo meto žmonėmis, pasižymėkime tolerancija ir palankumu, - "man visi geri ir visus myliu, bile tik dirbtu ir tarnautu Lietuvos pažangai". Kur tik kas liepia eiti ir ten ir einame. Ar daug tokių pažįstate, kurie eina, dirba kitiems,nelaukdami atlygio? Drąsiai sakau - aš daug.

Tai, ką mūsų protėviai mums perdavė, buvo kupina dvasinių vertybių bei meiles. Todėl norėčiau palinkėti šiandienos žmogui trumpam sustoti ir pagalvoti, kur jis yra bei ko jis siekia. Pinigas ar daiktas neturi būti žmogaus tikslas. O kaip mes einame į gamtos namus? Ar ne purvinais batais, su kirviu, be jokios pagarbos, meilės ir gailesčio? Susimąstykime! Nusilenkime gimtam kraštui ir gamtai.

Darni šeima, jaukūs namai, šilta bei draugiška visuomenė - tai turėtų būti tikrieji žmogaus vaizdiniai, vedantys jį į priekį.

Aš visada tikiu, kad mes dar ne kartą sutiksime Vaižgantą. O gal kaip šešėliai prasilenksime. Gal pasisveikins, o gal ir nieko nesakys. Tik įdomu ką jausim širdyje.