Kavarsko bibliotekininkės Eugenijos Zajankauskaitės inciatyva šeštadienio vakarą Kavarske, prie šventojo Jono šaltinio vyko tradiciniai poezijos skaitymai kuriuose šiemet dalyvavo vos keli eiliuotojai, juos puikiai papildė vietiniai dainininkai, protingos vedančiųjų mintys ir renginys pavyko.

Plazdėjo žvakių liepsnelės, dieviškai šniokštė versmės vandenys, vėjas klajojo didžiųjų uosių vainikuose, bene šimtas besiklausančių gėrėjosi puikiai derančia vedančiųjų šneka, poezijos ir filosofinėmis mintimis apie kūrybą, kūrėjus, nuostabų pasaulį. Populiarių dainų padainavo stilingai pasipuošusios, plastiškai judančios vokalinio ansamblio moterys vedamos frakuoto vyriškio Algio Varanavičiaus.

Poezijos žodžiu, kupinu meilės vaikystės žemei pirmoji prabilo Alytuje gyvenanti kraštietė Emilija Lukšytė Krušinienė, taip pat eiles skaitė Veronika Talutienė, Stanislova Vėbrienė, perspektyvioji moksleivė iš Velžio Dominika Vinciūnaitė, teigusi, kad didžiausia šio pasaulio dovana, tai taip nesaugoma gamta.

Vaižganto dvasios įkvėptų svėdasiškių desantas. Alma Švelnienė pažymėjo, kad visada miela matyti į šią šventę susirinkusius ir pakvietė paklajoti poezijos labirinte. " Aš klajūnas - laiko valdovas... dykuma su vėjais sukasi...žemė sukas svajonių jėga. Padovanok man ilgesį laukinį, neduok vilties, lai skausmas širdį plėšo... Viltis kaip žvakė dega ir užgęsta. Gandras lietuviškas paukštis - kantrybė geležinė."

Aldona Širvinskienė iškart prabilo eilėmis: " Viltis nakty pabudo ir žadėjo neišeiti...Blaškosi akli vaiduokliai laukdami aušros. Neatsigręžk kai šaukia. Neištarti žodžiai sukris į naktį... Liūdesys netelpa į širdį, ilgam užnuodija akis..."

Raimondas Guobis pabėrė istorija, patyrimais ir pajautimais persmelkta Šventosios pakrančių poezijos. Apie irkluotojo laimę, dievišką jo ir upės paveikslą, didįjį Butėnų kaimą, srovės prarytą akmenį, vienišą žilvitį... Apie Šv. Lauryno atlaidus Jononių dvaro koplyčioje dar XIX amžiuje, maldininkus ties brasta, srovėje žaibuojančias lydekas, tolumose - dangų kryžminančius žaibus ir širdyse gimstančią meilę.

Kantrybė dangaus - nepraplyšusio lietumi, kantrybė klausančiųjų, kurių tarpe nors ir močiutę pakalbinusi eiti namo ištvėrė visai mažutėlė Vakarė ir gal seniausia Kavarsko miesto gyventoja, beveik dešimtą dešimtį įpusėjusi Ona Varanavičienė.

Daugiau nuotraukų