Ona Strolienė
1928 - 2015

Penktadienį, gegužės 15 dieną didelio būrio artimųjų, giminių, pažįstamų, buvusių mokinių Svėdasų kapinėse palaidota mokytoja Ona Žvirblytė - Strolienė.

Gimusi pačioje 1928 metų pabaigoje didžiąjąme Butėnų kaime Onos  ir Juozapo Žvirblių, sodžiuje vadinamo Stanislavioku šeimoje, augo kartu su vyresne seserimi Regina, gerųjų tetų globoje. senelis Stanislovas buvęs puikus siuvėjas ir draudžiamos lietuviško spaudos platintojas.

Jo sūnus Juozapas išvyko uždarbiauti į Petrapilį, o vėliau į pačią sostinę Maskvą. Ten buvo įsteigęs puikią lietuviškų valgių valgyklą, adresu: Pokrovskaja Nr.3, kur pasistiprinti, gardžiai pavalgyti užsukdavo Antanas Žukauskas - Vienuolis ir kiti to didžio miesto lietuviai.

Rusijoje Juozapas susitiko išsilavinusią ir tautiškai susipratusią lietuvaitę Oną Kemėšytę iš Vyžuonų. Mergina dėdės, kunigo Fabijono Kemėšio skatinama baigė šeimininkavimo bei kulinarijos mokyklą Varšuvoje. Buvo numatyta darbuotis "gaspadyne" prie kokio gero klebono, tačiau jos pažintis su smagiu butėniečiu J. Žvirbliu, meilė tikroji gyvenimą perkeitė. Jų dukra Regina gimė dar Maskvoje, su ja visai maža, ant rankų Žvirbliai parvyko į Lietuvą.

Lemtis gyventi nuostabiausiame Butėnų kaime. Įsigijo bene 9 hektarų sklypą, statėsi patogesnius trobesius, sodino sodą ir nuostabiąją beržų alėja. didelė dalis jos medžių tebežaliuoja ir šiandien. Tvarkėsi neblogai, sekėsi, gimė dar viena dukra Ona. Regina gi paragavusi skaičių mokslų tapo visai nebloga buhalterijos žinovė, Ona gi baigė Universitetą ir tapo anglų kalbos mokytoja. Egzotiška, perpinta senosios Anglijos vaizdais, ta kalba griaudėjančiais roko muzikantais. "

"Nebuvau nei Londone nei kur kitur, tokia ten iš manęs ir mokytoja..." prasitardavo 1951 - 1990 m. Svėdasų vidurinėje anglų kalbos mokiusi mokytoja. Bet kas netingėjo, gebėjo tą demokratiniu pasauliu dvelkiančią kalbą perprasti, tai visai neblogai išmoko. Kiti gi išspausdavo tik trejetui - pagrindų jokių nebuvo, ypač tie kurie, kad ir Žaliojoje atsitiktinių jaunų mokytojėlių be jokio išmanymo ir aistros mokyti. Tad pasitelkdavome visą išmanumą, tiesiog įsimindavome šį tą ir visada patenkinamai vertinantį pažymį pelnydavome. Bet gera buvo mūsų mokytoja, net pagirdavo ir tas laikas įstrigo atminty kaip labai geras.

Mokytoja ne tik stropiausiai mokykloje triūsė, bet visuomet savo gyvenime kažkuo rūpinosi - tai tetulės, tai dar artimesni žmonės, namų ūkis ir iki pat gilios senatvės gaivinę nuolatiniai prisilietimai prie žemės nedideliame darže. Juk buvo Butėnų sodžiaus, romių pašvenčių žemdirbių vaikas.

Užuojauta dukrai Virginijai, sūnui Ringaudui ir artimiesiems

Raimondas Guobis