Tautodailininkas Aleksandras Tarabilda Svėdasuose esančioje meno dirbtuvėlėje brandina naujus kūrybinius sumanymus.

Pas Aleksandrą besisvečiuodami sužinojome, kad jis yra kilęs iš garsios dailininkų Tarabildų giminės. Pasaulin atėjęs Raguvoje aštuonių vaikų šeimoje, Svėdasuose turi į meną linkusį brolį Romualdą, apie kurį šių eilučių autorius „Anykštoje” prieš keletą metų jau rašė.

Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokykloje su dailės pagrindais susipažinęs, tikrąją savo talento jėgą atskleidė medžio skulptūroje, nors teko kurti diafilmus vaikams, piešti karikatūras, komponuoti freskas. Savitą vietą Aleksandro Tarabildos kūryboje užima animalistinio pobūdžio kūriniai – meškos, paukščiai, kiti gyvūnai – jų jis išdrožė per 100. Šie stilizuotos plastikos ar paprasto vaizdo drožiniai paplito visoje Lietuvoje, kai kurie iškeliavo į užsienį.

Apžiūrinėdami gausią darbų kolekciją, jų reprodukcijas, perskaitę Lietuvos dailės muziejaus liaudies meno vaizduojamosios dailės rinkinio saugotojos – tyrinėtojos Marijos Kuodienės bei kitų menotyrininkų atsiliepimus, recenzijas, galime daryti išvadą: A. Tarabildos meninė branda atsispindi tiek monumentalioje skulptūroje, memorialiniuose paminkluose – koplytstulpiuose, kryžiuose, tiek ir smulkesniuose, simbolika pažymėtuose darbuose.

Skulptūroje vyrauja rūpintojėlio tema, pasakų, mitų herojai. 1989 m. Aleksandras išdrožė apibendrintos formos monumentalios išraiškos šv. Agotos skulptūrą, kai buvo atstatoma Raguvos mūrinė koplytėlė. Tais pačiais metais gimė didingas memorialinis paminklas „Girios Aido” muziejui Druskininkuose, skirtas B. Brazdžionio sugrįžimui į Lietuvą.

1991 m. viešėdamas JAV, Aleksandras išdrožė koplytstulpį Lietuvos ambasados kiemui Vašingtone. 1998 m. originalios formos paminklas šv. Mergelei Marijai buvo pastatytas stebuklais pagarsėjusiame Šakių savivaldybės Keturnaujienos kaime. 2002 m. šalia Vilniaus M. Mažvydo mokyklos atsirado koplytstulpis su Rūpintojėlio figūra.

Ypač įspūdingas Aleksandro darbo ąžuolinis kryžius buvo pastatytas Raguvoje, minint šio miestelio 500 metų sukaktį. Apie skulptoriaus ieškojimus ir talentą byloja 2004 m. sukurta skulptūra „Jėzus su kryžiumi”, kuri buvo pastatyta Vilniuje esančios Liepkalnio koplytėlės nišoje. Apibendrinant tenka pasakyti: A. Tarabilda išdrožė per 50 koplytstulpių.

Mūsų aprašomas menininkas - laukiamas svečias medžio drožėjų seminaruose, parodose, jis veiklus kultūros baruose. Aleksandro kūrinių yra Baltimorės Lietuvių bendruomenės muziejuje (JAV), Danijos Give komunos kultūros centre, daug skulptūrų pasklido po privačias kolekcijas ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Graikijoje, Danijoje. 2006 m. A. Tarabildai suteiktas meno kūrėjo statusas.

Respublikinėje regioninio turo tautodailininkų nominacijoje 2007 m. už kryždirbystę Aleksandrui suteiktas geriausio metų liaudies meistro vardas. 1991 m. Aleksandras sukūrė Vilniaus televizijos bokšto interjerą puošiantį grafikos darbų ciklą, skirtą Sausio 13-osios tragedijai atminti. Savo pasirinktus simbolius jungdamas į meninę visumą, pasinaudoja monotipine technika.

Paklaustas, kaip jaučiasi jau ne tik barzdoje, bet ir galvoje žilo plauko sulaukęs, Aleksandras atsakė: „Pabėgęs iš didmiesčio triukšmo ir Svėdasuose nusipirkęs erdvų namą, stebuklingai greitai šiame nuostabiame miestelyje prigijau. Kai kas bandė mane čia „prirašyti” su buteliu ar alaus ąsočiu, bet aš jau seniai alkoholiui esu pastatęs simbolinį kryžių.

Laisvalaikiu nuo kūrybos mėgstu pagrybauti. Ką nors droždamas, pašnekinu įnoringą katiną Ragių. Dabar, kai per žmones nuvilnijo girdas apie čia įsikūrusį dailininką, pasipylė užsakymai. O juk buvo laikas, kuomet per Vilniaus pušynus pėdindamas surasdavau kokią uogą ir ja malšindavau alkio kirminą.

Sykį ant tako aptikau gulinčią duonos riekutę. Apsižvalgęs, ar kas nemato, ją pakėliau, pabučiavau ir su didžiausiu malonumu sukramčiau. Jaunystėje persekiojo mane „kagėbistai”, nes dalyvaudavau neformalių grupių veikloje. Turėjau palaidą liežuvėlį, kuris ne tik kūrybiniais klausimais Vilniaus alinėse diskutavo. Dėl politinių pažiūrų atviro skleidimo mane pašalino iš Čiurlionio meno mokyklos, o kai prieš 40 metų Svėdasuose baigiau vidurinę, dėl aiškių priežasčių mandatų komisija užkirto kelius į Vilniaus dailės institutą.

Negalėjau viešai demonstruoti, pardavinėti savo darbų. Kurdamas diafilmus vaikams, susipažinau su puikia, gražia panele Alma, kuri kino mėgėjų draugijoje dirbo ekonomiste. Tapusi mano žmona, neramią menininko sielą bandė įstatyti į tam tikrus rėmus, tačiau ar jai tas pavyko, nežinau.

Pamenu, kai pristigęs brangiai kainuojančio grafikos darbams reikalingo popieriaus, dalį kūrinių atspaudžiau ant kitos pusės kompartijos politinio biuro, Kremliaus vadeivų portretų. Mat prasidėjus „perestroikai”, Vilniaus knygynuose tokius nebeperkamus portretus dalino veltui.

Taigi istorijai liks paradoksalus dalykas: vienoje lakšto pusėje funkcionierių veidai, o kitoje – Lietuvos atgimimą simbolizuojanti grafika. Kražių skerdynes taip pat pavaizdavau ant Rusijos imperijos caro ir jo pakalikų generolų portretų. Sūnus Simas irgi tapo medžio drožėju. Pagal mano piešinius sukurta 20 diafilmų vaikams. Esu paruošęs knygą „Tautos proto beieškant”, kurioje, remdamasis istorine simbolika, mitologija analizuoju žilą Raguvos praeitį.”

Kęstutis Arlauskas

Komentarai:

taspats
K.A.-SAVAIP INTERPPRETAVO MANO PAPASAKOTĄ ĮSTORIJĄ-,,PRIE NAMŲ EIDAMAS KELIUKU-SODE,ANT ŽEMĖS PAMAČIAU KĄ TIK NUMESTĄ,NEIŠVOLIOTĄ DUONOS RIEKUTĘ APTEPTĄ SVIESTU-PAMANIAU,/ESU TIKRAS ,KAD TAIP IR BUVO/KAD,TAI KAIMYNŲ SUNUS/ARNAS/..SUKIRTO,,DEŠROS RIEKUTĘ.O DOUNĄ NUMETĖ ŽEMĖN,KADANGI BUVAU ALKANAS,-NAMUOSE,TAIP PAT NIEKO VALGOMO NETUTĖJAU,-PINIGŲ IRGI,-TAI APSIDAIRĘS AR NIEKAS NEMATO PAGARBIAI TĄ DUONĄ PAKĖLIAIU-,IR KAIP NIEKAD SKANIAI VALGYDAMAS PARĖJAU NAMO.TOKIĄ ISTORIJĄ PAPASAKOJAU A.K.IR RAŠYTOJAS SUKŪRĖ MITĄ APIE BADAUJANTĮ DAILININKĄ,NORS IŠ TIESŲ NIEKAD NESU BADAVĘS....TAIGI GYVENIMAS ,-GYVENIMU,O KURYBAYRA KURYBA.........

sandras
EGLĖ-TAUTA...ŽALTYS -..SENOSIOS TIKYBOS SIMBOLIS-DVASIA-DIEVAS.KAS STOVI ŠALIA?.....TAI-AŠ-AŠ-AŠ-AŠ-..... ŠA-ŠA-ŠA-ŠA----TAS-KAS.TAS-KAS.TAS-KAS...TUO VISKAS PASAKYTA-TAŠKAS...