Berods, Sokrato žodžiai: „Aš myliu kiekvieną dievą“. Kiek aprėpia taip vadinama istorija, žmogus visada tikėjo, visada jį visuose jo darbuose lydėjo religija. Žmogus nekito, nekito jo esmė, jo prigimtis, keitėsi tik jo sukurti įrankiai, o žmogus taip ir liko apibrėžtose savo ribose.

Ar jau labai kuo skiriasi taip vadinamosios „formalios religijos formos“ nuo šiuolaikinių, vadinamųjų monoteistinių religijų, „primityvo“ tikėjimas nuo taip vadinamo moderniojo žmogaus? Kur ir kame slypi jo aistringas ir geismingas veržimasis už savęs į tai, kas nėra jis pats, bet TO jam esmingai stinga? Ir tai jį apramina, numaldo nesotinamą geismą, stygių. Žemės ir kosmoso vienišius, nė viena gyvybės forma nėra panaši į jį, bet visi bijo jo žvilgsnio, niekam jis nereikalingas, net jo kūną aplenkia hienos, bet jam visa reikalinga, nesotina jo geismo ir stygiaus pavergta ir nukankinta Žemė, jo žvilgsnyje slypi baisinga neįvardijama tuštuma.

„Poetai, kaip jūs atsilaikėt / ties amžių tuštuma baisia? / Ar ji kaip laikrodžiuose laikas / pati slypėjo jumyse?“ (Vl. Šimkus, „Kryme“). O Arvydas Šliogeris: „(...) Žmogus sau pačiam yra esmingoji  paslaptis. Kadangi žmogaus esmė ir branduolys yra Niekis, jo galimybės neribotos ir jis gali tapti bet kuo. Iš Niekio kyla pasaulis  ir stulbinamas žmogaus destruktyvumas ir jo neprilygstamas kūrybingumas“(„Niekis ir Esmas“).

Apsistokime tik prie šių įvardijimų: stygius, geismas, tuštuma, destruktyvus, neprilygstamas kūrybingumas, sau paslaptis. Taigi, pirmas įvardijamas – stygius. Klauskime: ko gi taip esmingai ir intensyviai stinga žmogui? Atsakyme, matyt, slypi visi kiti įvardijimai, o pats atsakymas gan paprastas ir nuvalkiotas iš pirmo žvilgsnio – TIKROVĖS. Darosi akivaizdu, jok TIKROVĖS stygius skatina žmogaus destruktyvumą, jo beribį kūrybingumą, tai yra, beribį geismą kurti tikrovę. Sukurdamas savo tikrovę, jis išbrenda iš paslapties – žmogiškos lemties visada būti paslaptyje, būti Žemės ir kosmoso VIENIŠIUMI, atrasti atramą bekalbėje, tyla supančioje aplinkoje, ją naikinant, tai yra, ją sužmoginant.

O šiam veiksmui jis turi neprilygstamą ginklą – kalbą. Kalba – žmogaus lemtis ir pražūtis... Jis ieško ir kuria vis universalesnį šį įrankį, tobulina jį, sutelkdamas į matematinę formulę. Tikriau sakant, toji žmogų supanti ABSOLIUTI SVETIMYBĖ sutalpinamą į ŽENKLĄ, kuriuo žmogus be jokių išlygų gali naudotis. Ženklo galią pasisavina ne kas kitas, o jis pats – žmogus. Štai tas tuštumos žvilgsnis, nuo kurio dreba supanti patvaldį nebyli ir bekalbė TIKROVĖ.
Bet susikurta atrama vis išslysta iš po jo kojų, jis su dar didesniu nemaldomu geismu kuria ir kuria savąją, tikrąją, tikriausią tikrovę. Žmogus peržengia juslinę ČIA ir DABAR, štai šią supančią erdvę, neria į juslėmis nepagaunamą tikrovę, tardamas, kad tai absoliuti tikrovė, suspausta į Ženklo galią, o tos galios valdytojas, patvaldys – jis, vienintelis Žemės ir kosmoso kūrėjas.

Už Ženklo nėra nieko. Taip taria postmodernizmas, gaminantis ženklinę tikrovę tokiu intensyvumu ir tokiu mastu, kurio galėtų pavydėti dar naivūs, prie krikščionybės ištakų esantys šios religijos kūrėjai. Bet juk taip šio kūrybos veiksmo pradžioje nebuvo. Pavyzdžiui, totemizme, religijos ištakose, jau egzistavo ženklo galia toteme, slaptų slapčiausiame ženkle, kuris reiškė tos toteminės genties, šeimos protėvį. Bet pats ženklas nebuvo to protėvio atvaizdas, net priešingai – tai buvo keletas linijų, įbrėžtų nuglūdintame akmenėlyje ar medžio gabalėlyje.

Genties protėvis, sukūręs supančią aplinką, įlindo į žemę, o toje vietoje liko žemės kauburys, vandens telkinys, medis, akmuo, uola... Naujo šeimos nario atsiradime nedalyvauja vyras ir moteris, tik moteriai einant pro protėvio paliktą ženklą, jis – protėvis – metęs žvilgsnį į ją, ir joje nubudusi nauja gyvybė. O garbinant genties protėvį, iš šakų ar dar kažkokių daiktų, pavyzdžiui, iš kaulų sudėliojamas totemo paslaptingasis ženklas, apiberiamas to totemo vilnomis, pūkais, plunksnomis, žvynais, kad nepašvęstieji jokiu būdu nepamatytų to ženklo. Įšventinimui sugalvojami ritualai, išbandymai, stebuklingi garsai, ištisas protėvio kultas.

Taip ir atsirado šventumas, šventas, kitaip tariant, – nekasdienis. Paprastai šventės (nekasdienybės) ritualą pradėdavo ir vesdavo seniausias šeimos narys, bet laikui bėgant šiam atvejui atsirado „žinantieji“, kurių pareiga šeimoje ar gentyje buvo saugoti protėvio kultą, jį paskirtomis dienomis atlikti, prižiūrėti šeimos, genties narius, kad jie laikytųsi nustatytos tradicijos. Kalbama, jog tose pirmykštėse bendruomenėse  buvo ištvirkaujama, buvę palaidi lytiniai santykiai. Nieko panašaus, totemas griežtai reglamentuodavo tuos santykius, jie buvo neįmanomi tarp genties ar šeimos narių, vyru ar žmona galėjo tapti tik tam tikro tolimesnio totemo genties ar šeimos nariai. Egzistavo griežtas tabu visiems veiklos atvejams.

Įdomiai aprašo tyrinėtojai genties, šeimos protėvio šventę. Paskirtą dieną visi šeimos nariai išsirengdavo nuogai – o kaip kitaip parodysi, jog tai ne kasdienis, o šventinis įvykis. Į rankas paimdavo po palmės lapą, visi būriu patraukdavo prie protėvio palikto ženklo: uolos, vandens telkinio, vyriausias, vedantysis, užlipęs ant uolos, rankose turėdavęs tam atvejui skirtą įrankį, gal kokią lazdą, ja dauždavo į uolą, o visi kiti mojuodavo palmės lapais, aišku, rėkaudami magiškus ženklus, šokdavo tam skirtą šokį.

Rodos, visai bereikšmis ritualas, bet jame slypėjo labai reikšmingas šeimai, genčiai veiksmas: vedantysis, daužydamas tam tikru įrankiu uolą, išskeldavo protėvio sėklą, o genties žmonės paskleisdavo tą sėklą palmės lapais po apylinkę. Juk genties ar šeimos išlikimas priklausė ne tik nuo  žmogaus išlikimo, genčiai buvo svarbiau, kad išliktų ją supanti aplinka: augalai, gyvūnai, šaltiniai, upės. Žinantysis ženklus tapo protėvio vietininku šeimoje, gentyje, tautoje, tam tikroje vietovėje, kurioje gyveno jau daug rasių ir tautų.

Savaime aišku, jog protėvis paliko tam tikrus ženklus, kuriais privalėjo naudotis kasdienėje veikloje tam tikra žmonių grupė. Gan pamokantis tyrinėtojų aprašomas įvykis tokioje toteminėje žmonių grupėje: protėvio paliktas stulpas nugriuvo, o šio totemo gentis susėdo aplink nugriuvusį stulpą ir nieko neveikė, nevalgė ir negėrė, laukė ateinančio protėvio. Protėvis nesirodė, gentis išmirė. O, jei koks nors gudragalvis žinantysis būtų vietoje protėvio ištaręs magiškuosius ženklus, aišku savaime, jis būtų tapęs išskirtiniu, nekasdieniu, turinčiu ryšį su pačiu protėviu, taigi, šventuoju. Jam iškeliavus į amžinybę, jis būtų ne mažiau garbinamas, kaip ir anas protėvis, – juk jis išgelbėjo gentį nuo išnykimo.

Joks gyvūnas, joks Žemės gyvis nekuria savos tikrovės, nekuria religijos, jau labiau meno ar mokslo. Jie gyvena pilnatvėje, jiems nereikia TIKROVĖS pakaitalo, tikrovės simuliakro. Žemės ir kosmoso VIENIŠIUS titaniškomis pastangomis bando absoliučiai pakeisti NEŽMOGIŠKUMĄ. Amžinųjų Rytų išmintyje, vedose, ženklas VIDJA – galia valdanti ir kūną, ir protą, savo aistras, regėjimus, reakcijas, meditacijas, ji pajėgi valdyti ir dievų galybę. Taigi, žmogaus pasaulyje nieko naujo, jis tik titaniškomis pastangomis kuria įrankius, kurie įgalins valdyti ne tik patį žmogų, bet ir patį NEŽMOGIŠKUMĄ. Svarbiausia vedų išmintis – VIDJA turi ir pats žmogus, aišku savaime, ne visi, o išskirtiniai, kuriems nulemta valdyti VISĄ. GALIA VALDYTI.

Aš nevertinu, ar tai gerai, ar tai blogai, neturiu tikslo įžeisti tikinčiojo jausmus. Žmogus turi pasirinkimo teisę, garbinti ir melstis ar ŽODŽIO GALIAI, ar debesėlių ižui, gal upokšnio čiurlenimui, sniego baltumui, rytmečio tylai ar vakaro sutemoms, nakties gilybei ir didybei, mergaitės grakštumui ir jaunystei, moters išminčiai ir pilnatvei. Aš pasirinkau ne žodžio galią, man žodis reikalingas įrankis tarp daugelio kitų man reikalingų, nesureikšminu jo galybės, bet pasimeldžiu, paprašau sau išminties, o artimiesiems žmogiškos būties, kad juos apsaugotų nuo negandų ir blogio.
Nežinau kam – galbūt senųjų graikų NEŽINOMAM DIEVUI, o gal iš amžių glūdumos atsklindančiam DEIVĖS MOTINOS šauksmui gimstančiame ir mirštančiame pasaulyje. Gal debesėliui ar vakaro sutemoms. Juk ne taip jau svarbu, kam, svarbu, kaip tam toteminio ženklo primityvui, savęs neiškelti aukščiau supančios aplinkos, netapti žinančiam absoliučią tiesą.

„Gyvūnas – tai materija ryjanti materiją. Niekio Sūnus – tai materija ryjanti antimateriją“. (Arvydas Šliogeris, „Niekis ir Esmas“).
Ir dar keletas minčių iš priešakinio mokslo Stiveno Hokingo knygos „Visata riešuto kevale“: „Tačiau tikėtina, kad ne vėliau kaip ateinančiame šimtmetyje vaikai bus auginami dirbtiniu būdu, taigi tas apribojimas (kūdikio galvutės dydis – A. R. pastaba) bus pašalintas. Galiausiai žmogaus smegenų didinimas genų inžinerijos priemonėmis susidurs su problema, kad cheminiai kūno agentai, lemiantys protinį aktyvumą, juda gana lėtai. Vadinasi, tolesnis smegenų sudėtingumo didinimas vyks pralaimint greičio. Mes galime būti greitai mąstantys arba labai protingi, tačiau sunku suderinti ir viena, ir kita. Vis dėlto aš manau, kad mes tapsime kur kas protingesni...“

Algirdas