Kasmet, vieno žmogaus maisto poreikiams patenkinti, maisto pramonė suvartoja virš 1,5 tonos naftos: iš jos 34 %  – sintetinių trašų gamybai, 19 % – žemės ūkio technikos degalams, 16 % – globaliam maisto transportavimui...

Nesunku suvokti, koks tai krūvis mūsų Planetos gamtai.  O juk galime apsieiti ir be viso to, kuriant ir palaikant naujo tipo ateities ūkius. Malonu, kad ir svėdasiškių tarpe atsiranda žmonių, kuriems nesvetima nauja gyvenimo filosofija. Juo labiau,kad arkliukas jau dabar tapo retenybe, o dėl brangstančio kuro ir traktoriais naudotis vargu ar beapsimokės...

Kaip yra pastebėjęs mūsų literatūros klasikas T.Tilvytis, "lietuvis mūsų turi tokį būdą - jis daug galvoja ir iš lėto juda"... Jis neskubina pulti prie bet kokios naujovės - pirmučiausia jam reikia pačiam savo akimis pamatyti, savo rankomis pačiupinėti.

Turint mintyje tokią kraštiečių charakterio savybę, netoli Utenos plento ir buvo įrengtas demonstracinis gamtinės žemdirbystės sklypelis. Čia pravažiuojantys praktiškai galėjo pamatyti kaip puikiai dera šiene pasodintos daržovės. Daugelį stebino, kad jos auga nelaistytos, netręštos ir neravėtos. Netgi kastuvas čia nereikalingas: visą žemės purenimo darbą atlieka sliekai.

Kiek žinoma, kelios svėdasiškių šeimos jau pabandė šį netradicinį žemdirbystės būdą. 

Mūsų krašte, kur žemės nėra derlingos, o nešienaujamų žemės plotų ligi valiai, toks žemdirbystės būdas galėtų tapti populiaresnis. Bene visas vargas, nušienautą žolę rudenį paskleisti ant pievos. Gal kiek sudėtingiau miesčionims: iš kiemo ir patvorių žolės didelio ploto neuždengsi. Bet užtat nereikia sukti galvos kur padėti pjuvenas ir žievės nuobiras nuo malkų - jos tam reikalui irgi puikiai tinka.

Lietuvoje vis labiau populiarėja "grįžimas į gamtą" kaip gyvenimo būdas. Daugėja taip vadinamų ekologinių gyvenviečių. Tai ne tik pigus pragyvenimo būdas, bet ir galimybė išvengti daugybės ligų, atsirandančių nuo cheminių priedų prifarširuoto maisto ir kenksmingų medžiagų, atsirandančių karštai apdorojant produktus. Grupelė svėdasiškių lankėsi pas žaliavalgį Tadą Lomaną , gyvenantį Molėtų rajone. Ten jie išgirdo ir pamatė daug įdomių dalykų. Apie tai papasakosime kitą kartą, o kol kas tikrai verta pasiskaityti čia pridedamą medžiagą.