Nuo rugpjūčio 15 dienos Svėdasų bibliotekos Meno galerijoje veikia Emilijos Rudokaitės piešinių paroda. Kiekvienas darbas su gilia filosofine potekste, bet kartu paprastas ir suprantamas kiekvienam.  Turbūt visiškai natūralus noras plačiau pažinti žmogų, kuriantį grožį. Emilija mielai sutiko papasakoti  ape save.

Emilija, papasakok apie save, savo šeimą, kokius mokslus krimtai, apie ką svajoji?

Turiu pačią nuostabiausią šeimą, kuri visada šalia ir palaiko įvairiose situacijose. Turbūt kiekvienas esame laimingi augdami  būryje.  Man teko laimė gimti vienai iš dvynukių. Tėvai padovanojo nuostabiausią dovaną pasaulyje – dvynę sesę  ir du vyresnius brolius, kurie rūpestingai prižiūrėdavo mus.

 2009 m. Baigiau Svėdasų Juozo Tumo - Vaižganto gimnaziją, o 2012 m. – chemijos inžinerijos studijų krypties viešojo maitinimo technologijos koleginių studijų programą ir gavau chemijos inžinerijos profesinio bakalauro laipsnį bei technologo kvalifikaciją.

Mokslai sekėsi  puikiai, išnaudojau visas kolegijoje teikiamas galimybes studentams, vienos jų – užsienyje atlikta praktika. Nuo tada ir prasidėjo visokie gilesni pamąstymai apie būtį, laiką, gyvenimo prasmę.

Aš svajoju , nes tik svajonės padaro gyvenimą spalvingesnį. Svajonių yra labai daug ir įvairių. Bet paminėsiu tik keletą jų. Sukurti šeimą, susirasti mėgiamą darbą, o didžiausią šiuo metu svajonė – atsidaryti nuosavą galeriją. Ši svajonė „išplaukė“, kai atradau save savotiškame mene.Tada pagalvojau, kad toji galerija bus pilna teigiamos energijos, o kūriniams suteikiamos gilios prasmės apmąstymams. Kaip yra kartą pasakęs Sokratas : „Gyvenimas neduodantis dingsties giliems pamąstymams, nevertas to kad gyventum.“

Kaip pradėjai piešti, ką tuo nori išreikšti.

Nuo mažens esu truputį smulkmeniška, pasižymėdavau labiau kruopštumu nei greitumu, bet šių dalykų vaikystėje nesureikšminom. Iš tikrųjų, tik neseniai suvokiau, kad galiu kurti ir patikėjau, jog žmogaus galimybės yra beribės. Tai įvyko maždaug prieš metus. Koks nuostabus jausmas yra, kai žinai, jog reikia tikpradėti eiti link to ir darbas užsibaigs savaime. Suvokimas atėjo gana įdomiomis aplinkybėmis.Tai buvo per praeitą mano gimtadienį. Teko švęsti vienai ir tuomet sumąsčiau atgaivinti piešimą,kaip kažkada, mokyklinio suolo laikais. Pati to gerai nesuprasdama, nupiešiau pirmąjį savo kūrinį. O kas įdomiausia, kad sugalvoju tik vieną detalę piešti, o ranka, pati savaime užbaigia mintį.

Susimąstau, kodėl ankščiau to nesuvokiau, juk galėjau mokytis menų ir pns. Tačiau tikiu, jog likimas yra paruošiąs kiekvienam iš mūsų kelią, kuris yra skirtas būtent mums ir niekada nėra vėlu juo eiti. Tad su džiaugsmu dabar einu ten, kur galėsiu palikti dalelę savęs.

Dauguma piešinių yra nespalvoti, piešti pieštuku. Neimu teptuko į rankas, nes jaučiu silpnybę grafikai, nespalvotiems piešiniams, tai primena, senovę, tai kas praėjo ir tai kas liko atminty, užfiksuotoje vaizdiniais.

Piešiniais noriu išreikšti esminius, o galbūt ir svarbiausius būties – egzistencijosklausimus. Bandau iškelti į priekį tuos dalykus, kurie gyvenime yra svarbiausi, tačiau dažnai pamirštami. Tai normalu, kadangi  šiais laikais žmonės yra pasiklydętechnologijų labirintuose. Žmogus nuo žmogaus tolsta, neturi laiko nei šeimoms, nei draugams.  Tada vėl savęs klausiu, negi mes norime virsti tais šaltais robotais, kurie juda į priekį tik užprogramuoti?..

Tad savo kūrybos piešiniais, kviečiu visus suartėti, tapti šiltesniais vieni kitiems ir nepamiršti, dėl ko gyvename, savo vertybių bei pagrindinių mūsų gyvenimo tikslų.

Tavo santykis su Lietuva, Svėdasais

Esu prisirišus prie Lietuvos, teko daug kur pakeliauti, padirbėti svetur, būtent tada dar labiau supratau, jog savas kraštas, sava gimtinė yra nepakeičiama ir pati brangiausia. Kad ir nedidelė ta Lietuva, bet džiaugiuosi, jog čia gimiau ir užaugau, ir tikiu, savo gimtą šalį galime išlaikyti gražią ir mielą, tik reikia nebijoti dėl jos dirbti ir pakovoti.

Ką manai  apie emigraciją, jaunimo vietą Lietuvoje ir mūsų apylinkėse.

Diskutuoti šia tema galima labai plačiai, puikiai matome, kokia yra situacija Lietuvoje. Emigracija, ypatingai jaunimo tarpe, - labai didelė, liūdna ir netgi graudu darosi dėl to. Mano nuomone, emigraciją sumažinti galima tik pradedant nuo savęs, kad ir sunku, bet nuo to priklauso mūsų pačių gerovė.

Jaunimą, kuris išvyksta laimės ieškoti svetur, galima iš dalies pateisinti, kadangi jiems yra uždaroma labai daug durų prieš akis įvairiose srityse, todėl  jie keliauja ten, kur gali save laisviau realizuoti.

Mūsų apylinkėse jaunimo tikrai  trūksta, tiek renginių organizavime, kur reikalingos jaunatviškos idėjos, tiek dalyvavimo  juose. Visiems norisi gyvumo ir, energijos vykstančiuose renginiuose, tačiau, deja, kol kas nėra patriotų, kurie imtųsi šio darbo su dideliu entuziazmu.

Ar pasidalinsi savo ateities planais?

Planų daug, bet yra gera patarlė, kurios negaliu nepaminėti : „žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.“ Todėl manau geriau planus paliksiu neatskleistus.

Alma ŠVELNIENĖ,

laikraščio "Šilelis" neetatinė korespondentė