Tolerancija - dorybė, yda ar mitas? 

Tolerancija (lotyniškai “tolerantia” – kantrybė) yra tarptautinis terminas, reiškiantis pakantumą kitoniškai nuomonei, požiūriui, elgesiui. Vienos nuomonės viešpatavimas viduramžių Europoje ir kai kuriose moderniųjų laikų politinėse sistemose pavertė toleranciją laukiama panacėja, o postmodernistinėje pasaulėžiūroje tolerancija virto burtažodžiu.

Tačiau mėginant šį principą iš svajonės perkelti į tikrovę, išryškėja tam tikras loginis nenuoseklumas. Ar įmanoma absoliuti tolerancija? Pasirodė, kad ne.
Visų pirma, tolerancija, susidūrusi su netolerancija, pati virsta netolerancija šiai netolerancijai. Tai nėra vien žodžių žaismas, o konkreti ir aktuali praktinė problema.

Pažiūrų skirtingumas ir jo galimybė buvo pagrindas iškilti tolerancijos principui, tačiau pastarasis nesuteikė problemai sprendimo, o greičiau įnešė dar daugiau sumaišties. Dialektinę problemą pamėginta įsprausti į pozityvizmo rėmus, ir pozityvizmas pasirodė esąs visiškai nepajėgus šios problemos spręsti. Dvišalė schema – “tolerancija arba netolerancija” – susidūrė su neiginio neiginiu. Praktika pasirodė sudėtingesnė už primityvią ir utopinę teoriją. Praktikoje konfliktai kyla ne tarp “tolerancijos” ir “netolerancijos”, o tarp daugybės skirtingų požiūrių.

Bet kuris asmuo, viešai deklaruojantis savo vertybines nuostatas, gali sukelti pasipiktinimą priešingų nuostatų šalininkui. Ką daryti šiuo atveju? Atsakymas tik atrodo paprastas: toleruoti. Tačiau bet kurios vertybės šalininkas, pripažinęs priešingos (ne šiaip kitoniškos, o būtent priešingos!) nuostatos lygiavertiškumą, automatiškai paneigia savąją poziciją. Klasikinės šeimos šalininkui homoseksualizmas negali būti tolygia vertybe, tautininkui negali būti priimtinas kosmopolitizmas, krikščionis negali pripažinti Krišnos Dievu. Tai padarę, jie nebebūtų savimi.

Žinoma, religija, politika ir moralė yra skirtingos sritys, tačiau visose jose galima arba konkreti pozicija, arba jos nebuvimas. Būtent pastarasis atvejis yra vienintelė galimybė visiškai tolerancijai. Kai neturi pozicijos, tai nėra ir ką ginti. Nebėra pagrindo nesutarti dėl pozicijų skirtumo. Tokiu būdu, tolerancijos principas praktiškai verčia būti niekuo, nes būdamas kažkuo, gali įžeisti kitą, kuris tuo nėra. Iš esmės, tolerancija – tai įteisintas nihilizmas.

Tolerancija neskatina nuomonių įvairovės (pliuralizmo), o kaip tik apriboja tokias galimybes, pretenduodama būti vienintele teisinga pažiūra. Tokiu būdu gimsta prieštaringas požiūris: Tiesa yra tokia, kad jos – nėra! Tačiau jei nėra absoliučios Tiesos, tai ir jos neigimas negali būti absoliučiąja Tiesa.

Dažnu atveju tolerancija reiškiasi konformizmo – prisitaikymo – pagrindu. Kitais atvejais tai gali būti paprastas abejingumas: “esu tolerantiškas, nes tai manęs neliečia”. Tačiau tai net nėra nuostata, o situacinė būklė: kas bus, kai, vis dėlto, “palies”?

Dar kitais atvejais, tolerancija tampa ginklu kovoje dėl skirtingų vertybių, nuostatų ir interesų. Ir anaiptol – ne silpnųjų ginklu. Viduramžių pabaigoje gyvavo toks principas: kieno valdžia, to ir religija. Šiandieną – kieno valdžia, to ir tolerancija. Tokia būsena – visiškai natūrali, ir ne vien dėl to, kad šiandien tolerancija užima religijos vietą. Kadangi tolerancija nepajėgi išspręsti pažiūrų ir interesų skirtumo, įvesti bendro visuotinio sutarimo (kuris praktikoje nėra ir negali būti įmanomas), tai belieka rinktis: kurią pusę toleruoti? Jeigu krikščionis teigia, jog homoseksualizmas – nuodėmė, tuomet belieka vienas iš dviejų: arba jį nutildyti, arba pripažinti, jeigu ne jo požiūrio teisingumą, tai bent jo teisę taip manyti. Tačiau kaipgi pripažinsi tokią teisę, jeigu šis požiūris žeidžia priešingų nuostatų (teisingiau – polinkių) atstovus?

Liberalai tariasi atradę auksinį raktelį nuo šios problemos, iškeldami privatumo principą: “Turi savas pažiūras? Turėk jas sau, ir nebūtina jas viešai reikšti”.

Bet šis principas sukėlė dar didesnius prieštaravimus. Pirmiausia, klausimas kyla ne dėl to, “ar būtina?”, o dėl to – “ar galima?”. Principas, kuomet turėti nuomonę leidžiama, bet jos viešai reikšti – nevalia, reiškia ne ką kita, kaip totalitarinę diktatūrą. Kita vertus, kas darytina, kuomet konkrečios pasaulėžiūros sudėtine dalimi yra ne tik tvirta pozicija priešingų nuostatų atžvilgiu, bet ir viešas tos pozicijos deklaravimas? Ir apskritai, ar nuoseklu turėti požiūrį, laikyti jį teisingu, ir viešai neskelbti? Kurgi tolerancijos nuoseklumas, jeigu žmogus verčiamas slėpti ar gėdytis savo pažiūrų?

Kas kita, jei neturi to požiūrio ir nelaikai jo teisingu, tačiau tai – vėl grąžina prie draudimo turėti poziciją. Leidimas ją turėti ir draudimas viešai reikšti tėra išsisukinėjimas nuo tiesaus atsakymo. Šiuo atveju, nuoseklesni tie, kurie atvirai teigia: mūsų požiūris yra teisingiausias, ir kitiems pasaulyje neturi likti vietos! Būtent į tai šiandien pretenduoja tolerancijos principas, nepakęsdamas greta savęs jokių alternatyvių pasaulio gelbėjimo modelių.

Taigi, tolerancija konfliktų nesprendžia. Tai – tiesiog dar viena utopinė, mesianistinė doktrina, virtusi įrankiu priešingos pozicijos gniaužimui. Tai – praktinė pusė. O teoriniame lygmenyje, tolerancija atsiskleidžia kaip visiškai amoralus principas, kadangi sulygina teisų su neteisiu, dorybę – su niekšybe, normą – su iškrypimu. Motina Teresė pastatoma į vieną gretą su Vievio pakelių maniaku Kaziu Jonaičiu. Tai įmanoma tiktai neigiant objektyvių vertybių buvimą, ką tolerancija ir daro.

Tiesa, įmanoma ir kitokia tolerancija: tai tolerancija bendrų vertybių pagrindu. Kai sutariama dėl pagrindinių vertybių, antraeiliai – sampratų ir priemonių skirtumai – gali tapti nebe tokie svarbūs. Tačiau ši tolerancija nėra absoliuti, o dalinė. Tai – nėra tolerancija kaip principas, o greičiau natūralus konsensusas bendrų vertybių pagrindu. Todėl šitokio santykio net neverta vadinti tolerancija, kadangi tolerancijos principo nuoseklumas reikalauja statyti šį principą vertybe savaime (o ne kažkurios kitos vertybės pagrindu).

Ko gero, verčiau būtų mažiau akcentuoti toleranciją, ir labiau ieškoti objektyvumo. Pripažinus, jog objektyvi Tiesa yra, visiškai nebūtina ją iškart sutapatinti su savo subjektyvia nuomone. Tačiau priešingas kraštutinumas – objektyviosios Tiesos paneigimas – prie gero taipogi, nepriveda. Kai Tiesos nėra, tuomet kiekvienas tampa sau tiesa. O kai kiekvienas ima gyventi sau, tada kiekvienas tampa ir potencialia auka.

Marius KUNDROTAS

Patriotiškai auklėjantis savo vaikus 42 metų klaipėdietis teisme atsidūrė ne dėl to, kad pavogė milijoną, o už vieną vienintelį komentarą internete.

Pernai vienas portalas išspausdino straipsnį apie homoseksualaus atlikėjo giminaičių patiriamus išpuolius. Komentatoriai akimirksniu pasidalijo į dvi interneto kariaunas: vieni buvo už homoseksualus, kiti – už normalią orientaciją.

Štai čia ir įkliuvo pavyzdingasis tėvas, nes vieno sėdmenų brolijos specialisto pasisakymas ne tik sunervino, bet ir užgavo. Tas anonimas tėškė: "Lietuva – debilų, alkoholikų ir banditų šalis...o tie, katrie puldinėja, dar nežino, kokie ateity jų vaikai bus".

Perskaitęs šias "dievobaimingas" mintis, žmogus susinervino ir rėžė atsaką veikėjui: "Vaikus reikia auklėti ne pyderais, o jei užsimano tokiais būti, išmesti juos iš namų kaip šiukšles".

Tačiau netrukus dėl to į teisėsaugos institucijas su skundu kreipėsi Tolerantiško jaunimo asociacijos nariai. Taigi tikrieji nuoseklūs tolerantiškumo Lietuvoje puoselėtojai.

Pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl kurstymo prieš žmonių grupę dėl jų lytinės orientacijos, bylos tyrėjai paprašė Lygių galimybių kontrolierių pateikti išvadą. Atsakymas pribloškė: pasisakymai kursto fizinį susidorojimą ir smurtą dėl seksualinės orientacijos.

Viskas. To ir užteko. Vyras, kuris pareiškė "ne tokią" nuomonę, dabar "apdovanotas" 1040 litų bauda. Štai tau ir žodžio laisvė!

Kai regi tokius dalykus, nebesupranti, kas čia išties vyksta?

pagal "Klaipedos diena"