Ši diena skirta knygnešiams, platinusiems Rusijos draudžiamą lietuvišką spaudą Lietuvoje, pagerbti. Pasirinkta Jurgio Bielinio, žymiausio Lietuvos knygnešio, gimimo diena. Po 1863–1864 metų anticarinio sukilimo rusų valdžia, siekdama nutautinti lietuvius, uždraudė leisti ir platinti knygas lietuvių kalba.

Už nelegalių knygų skaitymą ar platinimą buvo skiriamos piniginės nuobaudos ar net tremtis, bet, nepaisant to, lietuviška spauda gan sparčiai plito. Buvo sukurtas knygnešių tinklas. Taip pat kūrėsi slaptos lietuviškos mokyklos. Jose buvo mokoma skaityti ir rašyti lietuviškai, skaičiuoti. Daugiausia mokyklų buvo kilnojamos, o daraktoriai palaikė ryšius su knygnešiais arba patys jais buvo. Rusų valdžia, matydama, kad draudimas neduoda norimų rezultatų, jį panaikino (1904 05 07). UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalų ir pasaulyje neturintį atitikmenų reiškinį (2004).

Su knygnešystės veikla susijęs ir mūsų kraštas. Svėdasų mokykloje dirbo mokyt. Aldona MURMIENĖ, knygnešio bei daraktoriaus Juozapo Vanago anūkė.

Jos senelis Juozapas ilsisi senosiose Debeikių kapinaitėse. Per giminės susitikimus prie jo kapo skamba Maironio giesmė ,,Lietuva, brangi”. Tai nėra tik forma ar duoklė madai – pasirodo, kad lietuvybė Vanagų giminėje nuo seno buvo gerbiama ir puoselėjama.

Senelis Juozapas Vanagas išsilavinimu ir protu toli lenkė savo kaimynus ūkininkus: gerai rašė lietuviškai, mokėjo rusų, lenkų kalbas. Kada ir kur jas išmoko, net artimieji gerai nežinojo.

Cariniu spaudos draudimo laikotarpiu Aldonos senelis buvo daraktoriumi – lietuviško rašto mokė ne tik savo, bet ir aplinkinių kaimų vaikus. Ypač tėvai prašydavo mokyti savo sūnus, kad iš kariuomenės galėtų laišką parašyti. Už tokį mokymą lietuviškai bausdavo kalėjimu, Sibiru. Pagal užrašytus knygnešio dukters Cesilijos pasakojimus, įkliuvus gelbėdavo visada paruošta penkrublinė ir degtinės butelis. Mat Debeikių žandaras pasitaikė ,,geras” – imdavo. Tik todėl jos seneliui ir neteko ragauti tremtinio duonos...

Aldonos senelį, kaip raštingą, kvietė į valsčių dirbti raštininku su sąlyga, kad pereitų į provoslavų tikėjimą. O jis atsakęs: ”kaip kelnių negaliu per galvą užsimauti, taip ir tikėjimo pakeisti”.

Yra išlikęs vienas Juozapo Vanago laiškas, rašytas daugiau kaip prieš šimtą metų. Tai lietuviškumo dvasia persmelktas mūsų istorijos liudijimas. Ir sunku patikėti, kad jį rašė tik paprastas, jokių oficialių mokslų nebaigęs ūkininkas iš netolimo Kapčiuškių kaimo...