Šių laikų šventės, ko gero, įgauna kitokį atspalvį nei būdavo ,,anais“ laikais – kai susirinkdavo masė, kuriai visiškai nesvarbu, apie ką bus kalbama, bet eidavo, nes daug kas eina... Dabar gi į renginius susirenka tie, kuriems iš tikrųjų įdomu, svarbu ir kurie kalba ir girdi širdimi.
        Tokia giminingų sielų sąšauka ir vyko  gegužės 18-osios vidurdienį Svėdasų bibliotekoje.  Minėjome 80- tąsias J.Tumo – Vaižganto mirties metines.

        Vytautas Rimša dalijosi mintimis tema „Vaižganto filosofinių ir moralinių nuostatų atgimimas nepriklausomoje Lietuvoje“. Pasidžiaugė, kad Vaižganto kūrybos grožis neabejotinai turi didžiulę išliekamąją vertę. Paprasti, šilti žodžiai apie rašytojo asmenybę.
       Svėdasų bibliotekos vyr. bibliotekininkė Violeta Gliaudelienė pasakojo, kaip bibliotekoje kaupiamas ir saugomas kūrybinis Vaižganto palikimas. Nuo senųjų raštų tomų iki mažiausių paminėjimų spaudoje, susegtų  segtuvuose, maloniai pateikiama visiems besidomintiems.

       Vaižganto minėjimo negali būti per daug – kalbėjo jo giminaitis ir vienas iš renginio organizatorių Algimantas Indriūnas. Su Svėdasais rašytoją siejo ypatingi santykiai – čia jis priėmė sakramentus, čia laikė  pirmąsias mišias, čia lankė giminaičius. A. Indriūnas įžvelgė daug bendrumų tarp Vaižganto ir  jo jaunesnio giminaičio Aleksandro Papučkos, kunigavusio Svėdasuose.
        Uteniškis ūkininkas Vytautas Nakutis – Vaižganto sesers anūkas – dalijosi vaikystės prisiminimais, močiutės pasakojimais apie garsųjį brolį.

         Svėdasų J. Tumo – Vaižganto gimnazijos mokytoja Rimutė Kniežienė džiaugėsi, kad rašytojo kūryba sugrąžinta į programinę literatūrą, kad mokiniai jį myli, kad gimnazijoje vyksta renginiai, skirti Vaižganto atminimui. Didžiausia naujiena ta, kad gimnazija užmezgė ryšį su Daugpilio (Latvija) mokykla, kurioje mokėsi Vaižgantas. Moksleivės Justina Smeledytė ir Diana Putrimaitė patvirtino, kad moksleiviams brangus Vaižganto atminimas ir jo vertybių puoselėjimas.
          Renginį vainikavo Svėdasų etnografinio ansamblio moterų atliekamos lietuvių liaudies dainos, kurias dainavo visi renginio dalyviai.

         Susiderino, rodos, nesuderinami dalykai – oficialus renginys buvo jaukus, šiltas, savas. Laikas pralėkė lyg akimirka, norėjosi dar būti ir klausytis. Pabuvome kitoje epochoje, praturtinome ir atgaivinome dvasią,  prisiminėme žmogų, išgarsinusį mūsų kraštą. Tuo pačiu perkratėme ir savo moralines nuostatas, nes būnant Svėdasų krašto žmogumi, esi įpareigotas bent jau nebūti žemiau nei mokė Vaižgantas.

                                                           Renginio dalyvė Alma Švelnienė