Tas mokytojas svėdasiškiams yra seniai ir gerai pažįstamas. Tai pedagogas-veteranas Jonas Beleckas. O apie savo svajonę jis prasitarė visai netyčia, dar prieš keliasdešimt metų, vieno buvusio auklėtinio išleistuvių į tuometinę Tarybinę armiją metu. Dabar jau galima pasakyti, kad jeigu likimas jo nebūtų nukreipęs į pedagogo kelią, jis tikrai būtų buvęs geras karininkas. Iš esmės šios dvi profesijos kaip seserys-dvynės: juk karininkas - tai pirmučiausia geras mokytojas. Ir joms abiems reikia tokio paties pašaukimo...

Tęsiant pasakojimų ciklą apie mūsų pedagogus, šiandien skaitytojams siūlome  žiupsnelį  mokytojo prisiminimų iš Skapiškio laikų buvusių moksleivių tinklalapio...

Skapiškio progimnazijos mokytojai: sėdi iš kairės Aliutė Markevičiūtė, Jonas Beleckas, Sofija Triūšnienė, Vladas Merkevičius (vyresnysis). Stovi iš kairės Bronius Žalnieriūnas, Janina Čečytė, Vladas Merkevičius, Jonas Valančiūnas. 1948 m.

Mokytojo Jono Belecko prisiminimai apie draugą ir kolegą Vladą:


Su Vladu (Merkevičium) susipažinom dar vaikai. Beleckai gyveno pora kilometrų nuo Skapiškio. Mokėmės Skapiškio pradžios mokykloje. Nors Vladas beveik metais jaunesnis, bet mokėsi viena klase aukščiau. Jo tėtis mokytojas Vladą gerai pamokė namuose.

Baigę Skapiškio progimnaziją, persikėlėm į Kupiškio gimnaziją. 1942 m. Vladas išvažiavo studijuoti į Kauną, o aš baigiau Kupiškio gimnaziją 1943 m. Karo metu studijuoti nebuvo kur, teko saugotis, kad nepatektum į vokiečių ar rusų kariuomenes.

Artėjant su frontu "išvaduotojams" labai greitai sutarėme, kad reikia trauktis į vakarus. Nei mano, nei Vlado tėvai tam neprieštaravo. 1944 m. liepos 20 d., keliolika jaunuolių nuo Skapiškio, dviračiais pradedam trijų savaičių pavojingą kelionę į vakarus. Pirmasis sustojimas Palėvenėlė. Tolimesnis mūsų maršrutas vedė pro Vabalninką, Pasvalį, Joniškį, Linkuvą.

Palėvenėlėje susitikom su panašia Kupiškio kompanija. Ir mūsų ir jų būriams vadovavo Lietuvos kariuomenės karininkai. Kupiškėnų būrys važiavo autobusiuku. Su kupiškėnais važiavo du mano pusbroliai Beleckai, kurie visgi pasiekė Ameriką. Kupiškėnai buvo šiek tiek ginkluoti, turėjo šautuvus, nors tiesa ne visi. Pagąsdinimui juos panaudodavo, kai tolumoje pamatydavo, matyt Raudonosios armijos žvalgus.

Pradžioje važiavome kartu, jie su autobusiuku, mes dviračiais. Nors turėjome įsidėję pinigų (reichmarkių), bet didelei grupei sunkoka buvo su maistu, o ir tų pinigų vertė buvo nekokia. Buvo nutarta skirtis. Ties Latvijos siena ant upės kranto atsiskyrėm, atsisveikinom, išsibučiavom.

Pusbroliai mane kvietė važiuoti su jais, bet kaip paliksi tokius draugus kaip Vladas ir kitus. Jie, kupiškėnai nuvažiavo Klaipėdos link, mes į Rygos pusę. Po dienos kitos sužinome, kad Raudonoji mus aplenkė, reik sukti atgal.

Grupės turėjo nuostolių. Keturis kupiškėnus nušovė vokiečiai, žuvo ir keturi skapiškėnai. Buvo sulaikę vokiečiai, bet išaiškinę jie mus paleido, nes vokiškai sugebėjome išaiškinti, kodėl mes čia. Keliaujant per mišką netoli Biržų mus sulaiko rusų partizanai.

Tris ar keturias paras mus tardė, apklausinėdavo po vieną, pasodinę ant žemės. Tardė rusiškai, o rusų kalbą mes mokėjome labai nekaip. Kartu su rusais buvę lietuviai mums aiškino, kad panašius į mus jie jau sušaudė. Mes tarp savęs pašnibždomis kalbėdavom, ar neatėjo ir mums galas. Po tardymų ir mūsų aiškinimų, mus paleido, bet jau be dviračių, juos konfiskavo.

Po šio įvykio, mes pasidalinome po du. Eidami su Vladu sutikom vokiečius, pasiaiškinus paaiškėja, kad mes einam ne į vakarus, išsijuose melavom, kad laikinai einam atgal, po to, suksim į vakarus. Apie Pandėlį pernakvoje pas ūkininką slėptuvėje, rytą išlindę iš to bunkerio, kieme radome rusų kareivius. Jiems vėl melavom kaip galėjom, kad paleistų. Baigę kelionę atėjom pas mano tėvus. Tris mėnesius slapstėmės pas gimines Biržų rajone.

Praūžus frontui sužinom, kad ieškoma mokytojų. Su Vladu važiuojam į Rokiškį ir gaunam nukreipimus mokytojauti pradžios mokyklose, Vladas į Salas, aš į Dvarelį, 7 km nuo Skapiškio.

Mokytojai buvo atleisti nuo karo tarnybos, bet tekdavo kas dvi savaitės važiuoti į Rokiškį, kad pratęsti leidimą. Taip tęsėsi beveik dvejus metus. Į Rokiškį tekdavo važiuoti arkliu, dviračiu arba traukiniu.

Vėliau abu sugrįžtam mokytojauti į Skapiškio progimnaziją. Padirbus du metus tarybų valdžia nutarė, kad mokytojų kolektyvą reikia išardyti. Vladas išvažiavo į Kupiškį, o aš į Svėdasus. Vladas mokė rusų, lietuvių kalbas, o kuri laiką vokiečių.

Turėjom su Vladu draugą Joną Gaučį. Kartu švęsdavome penkmetinius jubiliejus, nuvažiuodami pas jubiliatą. Jonas Gaučys mirė 1991 m., po 3 metų Anapilin išėjo Vladas. O aš laukiau 1997m., maniau, kad atėjo mano eilė. Bet ne. Einu 88 metus, turiu Vlado laiškų, jaunystės nuotraukų. Teks rimtai jų paieškoti ir pasidalinti su Jumis šios svetainės skaitytojais.

Daugiau informacijos šiose nuorodose: 

Vyt.Bagdono straipsnis

IN MEMORIAM: "Lietuvos aidas"

pagal http://alba13-alba.blogspot.lt/