Kad ir kokie būtume protingi, nepajėgsime nuginčyti argumento, kad mokytojas mūsų gyvenime vaidina toli gražu ne antraeilį vaidmenį. Pirmasis mokytojas, kuriam, beveik kaip mamai, patikime džiaugsmus ir sielvartus, supažindinam su visais ožiais, kaprizais, vidiniais ir išorinais lobiais, tikimės stebuklų, o būna tiesiog gyvenimas. Keliaujam jo keliais ir klystkeliais ir tik po gero atstumo susimąstome, kaip gi susiklostė gyvenimai žmonių, kurie padėjo nuosekliai kilti iš klasės į klasę, išmokė žodžių ir skaičių, guodė ir drąsino, ramino ir skatino.

Jau trisdešimt pirmą rugsėjį Svėdasų J. Tumo – Vaižganto gimnazijoje skaičiuoja Irena ir Vytautas Juciai. Irena – pradinių klasių mokytoja, ko gero, vargiai suskaičiuojanti, kiek mažučių, nedrąsių pirmokėlių išaugo jos akyse, kiekvienas palikdamas savo pėdsaką atminties kertelėje. Ir kas dabar pasakys, kurios raukšlelės įsirėžė nuo šypsnio, o kurios nuo rūpesčio, kuris plaukas pražilo nerimaujant, o kuris tiesiog nuo deguonies stygiaus...

Visada su šypsena, rami, giedrų akių mokytoja Irena lengvai randa kalbą tiek su vaikais, tiek su tėvais. Po pamokų neskuba namo – įvairiausi būreliai, ar paprasčiausi pabendravimai. Atrodo, lyg nebūtų neišsprendžiamų problemų, neišgvildenamų klausimų.

Vytautas – kūno kultūros mokytojas. Nuolat moksleivių apsuptas, retai kada jį gali rasti kitur nei sporto salėje. Dar rečiau – sutikti susiraukusį, prastos nuotaikos. Gal tai įtakoja Vytauto laisvalaikio pomėgis – jis – puikus muzikantas ir dainininkas, groja įvairiais instrumentais, noriai dalyvauja renginiuose.

Irena ir Vytautas Juciai išaugino tris vaikus, sulaukė ir anūkų. O, rodos, taip neseniai pradėjo savo pedagoginį kelią. Galima tik džiaugtis, kad mūsų vaikams augti ir tobulėti padeda stiprios asmenybės.

Labai norisi palinkėti stiprybės ir lengvumo, išminties ir gerumo, supratimo ir atjautos visiems visiems mokytojams ir moksleiviams prasidedančių naujų mokslo metų proga!

Alma ŠVELNIENĖ,

laikraščio "Šilelis" neetatinė korespondentė