Meniškos sielos policininkas, nustebinęs dvejopiškumu, tarsi sutrikdė nuomonių apie pareigūnus rūstumą – juk drausminantysis dažniausiai vertinamas neigiamai, jam priskiriamos nebūtos ydos, ką jau ten meno supratimas.

Anot paties Albino, policininkas pirmiausia turi būti geras psichologas, ramiai, oriai įtikinantis į jį besikreipiantįjį. Pats budėdamas kiaurą parą, jis išklauso karščiausių skambučių – kviečiama į susivaidijusias šeimas, muštynių ar avarijų vietas. Pirmuoju atveju pakanka ramiai pakalbėti penketą minučių, ir skambinusioji (dažniausiai kviečia moterys) pati ištaria: nebevažiuokit.

„Aš ir telefonu mane keikiantįjį už blogą gyvenimą ar kitus ne nuo manęs priklausančius negerumus priimu ramiai, - patikina Albinas Šileika, - piktas žodis su piktu – tai kaip kirvis su akmeniu – žiežirbų nesugaudysi. O skaudžiausia man per budėjimus išgirsti apie valkataujančius, girtaujančius paauglius....“

Albinas Šileika su svėdasiškiais bibliotekos meno galerijoje