Miestelis istorijos puslapiuose
      Svėdasai - vandenvardis, gavęs pavadinimą nuo Svėdaso ežero (dabar Beragis). Pats žodis kilęs iš veiksmažodžio svidėti, t.y. blizgėti prieš saulę. Svėdasų apylinkės – senovės baltų genties sėlių žemė. Archeologė A.Strimaitienė mano, kad sėlių pietinė riba ėjo Šventosios upe. Miestelyje ir jo apylinkėse žmonių gyventa 10 – 6 tūkst. prieš Kristų.
        Mūsų krašto vietovardžiai, kaip Malaišos žemė, Jara minimi jau karaliaus Mindaugo laikais. Be abejo tuo metu turėjo būti ir Svėdasai. 1450 m. tarp didikams Kęstgailoms priklausančių dvarų nurodomi ir Svėdasai su Salomis. Tačiau, anot profesoriaus A.Šylos, šiuo teiginiu negalima pasitikėti.
         Pirmą kartą jau neabejotinai Svėdasų vardas rašytiniuose šaltiniuose  paminėtas 1503 metų rugpjūčio 15 d., kai bajorui  M.Grinkevičiui patvirtinta žemės nuosavybė. Svėdasų savininkais nuo seno yra buvę Radvilai, žinomi reformacijos platintojai. Kaip tik valdant Radvilams buvo sudarytas ir išlikęs iki mūsų dienų miestelio planas, kurį galima pavadinti vienu seniausių žinomų Lietuvoje planų. Jį sudarė  sudarė J Narūnavičius – Maronskis 1645 m. Iš plano matyti, kad miestelio centre buvo aikštė, į kurią suėjo septynios gatvės ir skersgatviai. Aikštėje stovėjo 1575 m. statyta evangelikų reformatų bažnyčia, o tarp Svėdasų ežero ir aikštės, už ją formavusių sodybų – katalikų bažnyčia.
          Šis planas labai svarbus istoriniu kraštotyriniu požiūriu. Žinoma, kad Svėdasus viduramžiais ir vėliau net kelis kartus smarkiai nusiaubė gaisrai, o 1712 m. – maras, kurio aukoms yra paminklas kapinėse. Miestelis buvo atstatomas griežtai laikantis senojo gyvenvietės plano.
        Nukentėjo Svėdasai ir per Šiaurės karą. 1724 m, buvo 70 tuščių  sklypų, o prie Kupiškio gatvės pastatų neliko. 1764 m. evangelikų reformatų bažnyčia buvo nugriauta, nes iširo bendruomenė, o Svėdasai perėjo iš Radvilų į kataliko grafo Marikonio rankas.
        18 a. pabaigoje buvo pristatyta medinė dabartinės bažnyčios dalis, o 19a. viduryje  pastatyta varpinė.
         Bažnyčioje yra vertingų meno kūrinių: šv.Juozapo portretas, kaip spėjama Rusecko mokinių ar jo paties darbas. Vertingos didelio formato stacijos, anot architekto F.Vizbaro “kiekviena stacija - tai meno kūrinys, tai vienas neužbaigtas  didžiosios pasaulio tragedijos meniškasatvaizdavimas“. Reikia pridurti, kad stacijos autorius puikiai pažino pietų krašto gamtą, gerai žinojo Romos ir Palestinos istoriją. Meniškas ir šv.Pranciškaus paveikslas, kurį tapė Drobčiūnų dvaro „panytė“ prancūzė Marta Makvicaitė, baigusi Romos meno akademiją.
     Gražus ir visų dėmesį patraukiantis Marikonių šeimos mauzoliejus - neogotikinė koplytėlė, o taip pat koplytėlė prie Bajorų kaimo kelio Svėdasi gerokai nukentėjo ir per antrąjį pasaulinį karą: buvo sudeginta beveik visa Šimonių gatvė. Pokario metais ji buvo atstatyta, bet deja, buvo nugriauti senoviniai pastatai miestelio centre, smarkiai nuardytas Marikonio dvaro rūmų pastatas Beragio ežero pakrantėje.
          Tačiau, besiruošdami garbingam 500 metų jubiliejui, Svėdasai išsipuošė ir jaunatviškai išgražėjo.

Donatas Šilinis,
Tautvydas Kazlauskas

Truputėlį statistikos.  Prieš  10 metų Svėdasų miestelyje gyveno  1115, o viso seniūnijoje - 2987 žmonės, iš kurių 590 vaikų ir 850 pensininkų. Bedarbiai – 1211 žmogus, pastovų darbą  turi 336, iš kurių 31% užimti švietimo srityje, 15% - prekyboje, 3 % - medicinoje, 2 % - sezoniniuose darbuose, 40% - žemės ūkyje, 9 % - kitoje veikloje.Seniūnijoje yra 51 kaimas, iš kurių 7 - jau be gyventojų. Seniūnijos plotas – 19 317 ha, kuriuose yra įsikūrę 655 ūkiai, iš kurių tik šeši laikomi stambiais.

Medžiaga paimta iš laikraštuko SVĖDASŲ PANORAMA, ruošto miestelio 500 metų jubiliejui.