Kiekviena jų turi savo gimimo istoriją, savo likimą. Vienos jų iškeliauja į tolimus kraštus ir ten pradingsta nežinomybėje, kitos, pavargusios nuo darganų ir vėjų, vėl sugrįžta namo pas savo kūrėją. 

        Taip atsitiko ir šiai  moters su duona ir rūtom skulptūrai, stovėjusiai Baltijos kelyje. Ji vėl sugrįžo pas savo "tėvą" Aleksandrą Tarabildą. Teisingiau, jis pats parsivežė skulptūrą iš Raguvos, kai po paskutinės praūžusios audros vietiniai rado ją nupuolusią ant žemės...

        Taudodailininką stebina daugelis dalykų šios skulptūros istorijoje. Jos gimimas - impulsyvus ekspromtas, įkvėptas Sąjūdžio dvasios. Tiesiog nebuvo kada ieškoti tinkamos medžiagos, todėl figūra buvo išdrožta ne iš ąžuolo kaip įprastai, o iš beržo. Jo mediena tokiems darbams netinka, nes neilgaamžė - tarnauja tik keleta metų. Tiesiog stebuklas, kad ši skulptūra per du dešimtmečius išsilaikė neįtikėtinai gerai. Be to, nukritusi nuo šešerių metrų aukščio kolonos ant gryno betono, ji ne tik nesuskilo, bet ir jokios smūgio žymės nesimatė.

        "Gal angelai ją nukėlė,- mąsto skulptorius,- buvo jau pats laikas ją restauruoti".

         Dabar skulptūra, atjaunėjusi ir išgražėjusi, laukia kelionės į įprastinę savo vietą, kad vėl galėtų priminti pravažiuojantiems šventą mūsų laisvės siekį ir su lietuviška duona pasitikti atvykstančius svečius...

Vėliau skulptorius savo nuotraukų albume surado šias fotografijas, primenančias minėtos  skulptūros "jaunystės" momentus.