Viešai pirmoji trispalvė rajone

suplazdėjo Svėdasuose

Tokią išvadą galima padaryti, peržvelgus Sąjūdžio pradžią Svėdasų krašte. Istorijos pėdsakai atvedė į Matelių giminės sodybą Grikiapelių kaime, kurią aplinkiniai žino kaip seną lietuviškų tradicijų puoselėjimo židinį. Pasirodo, čia saugoma ir trispalvė, pirmoji suplevėsavusi miestelyje. Štai ką papasakojo svėdasiškis Algimantas ZOBARSKAS, dabar gyvenantis Utenoje...

Mano uošvijos sodyboje Grikiapelių kaime daugelį metų vykdavo ir dabar tebevyksta įvairūs kultūriniai renginiai: Joninės, Vasaros palydos, teminiai vakarai Jie būdavo gana skaitlingi: atvykdavo muzikantų kolektyvai, giminės, kaimynai, draugai, vietos gyventojai ir t.t.

Į eilines I988-jų Vasaros palydas rugpjūčio pabaigoje turėjo atvykti trys dainų ir šokių grupės iš Vilniaus, Kauno ir Utenos, kurių veikoje dalyvavo žmona ir jos seserys. Pasiūliau šį kartą neapsiriboti vien sodyba, bet ,,išplaukti į platesnius vandenis”,t.y. šventę padaryti visam Svėdasų miesteliui. Pasiūlymui niekas neprieštaravo, ir man beliko prisiimti organizacinius reikalus.

Išdėsčiau sumanymą Svėdasų kultūros namų direktorei. Ji sutiko prisijungti su kultūros namų ansambliu...

Tuo metu Lietuvoje vyko aktyvi Persitvarkymo sąjūdžio veikla pasireiškianti spaudoje, mitinguose, demonstracijose. Žmonės buvo užvaldyti euforijos. Viena ansamblietė iš Vilniaus pasisakė pažystanti sąjūdietį Zigmą Vaišvilą ir pasiūlė pakviesti jį pakalbėti apie sąjūdžio veiklą ir tikslus.

Reikėjo, kad ir iš vietinių kas nors pakalbėtų. Nuvykau pas lietuvių kalbos mokytoją Joną Belecką ir pakviečiau tarti žodį šventės metu. Jis sutiko.

Bet jei jau šventė, surasti kalbėtojai, tai kaip dabar bus be vėliavos? Reikia - reikia...

Vėliavą neoficialiai sutiko pasiūti Utenos buitininkai. Kombinatas medžiagos visų spalvų neturėjo, tik raudoną, todėl kitų teko ieškotis parduotuvėse. Universalinėje buvo geltonos spalvos šilko. Paprašiau pardavėjos pusantro metro. Matuodama, lyg tai tarp kitko, paklausė, kam reikia. Sakau ,,triusikams". Ji pažiūrėjo į mane, palingavo galvą ir sako ,,suprantu, suprantu kokiems ,,triusikams".  Aš jai sakau, ,jei suprantat kokiems, tai gal dar turite ir žalios". Neturėjo. Teko eiti į kitą...

Tą vėliavą atsivežiau į sodybą šventės dieną. Važiuodami per kaimą iškišome ją pro automobilio langą. Ji puikiai plevėsavo. Įvažiavę į kiemą apsukom ratą. Susirinkę šventės dalyviai mus ir vėliavą pasitiko audringais plojimais. 

Kitą vėliavą siuvo mano broliai panevėžiečiai, panašiu būdu komplektuodami spalvas skirtingose parduotuvėse. Atrodo, kad tokių „konspiratorių“ jau būta, nes pardavėja, išgirdusi medžiagos spalvą ir ilgį,  patarusi imti truputį daugiau – esą, tiek kiti perka...

Artėjo šventės pradžia. Tris atvykusius ansamblius išlaipinau trijose skirtingose vietose: ties kapinėmis, prie mokyklos ir Beragio ežero pusėje. Sutartą valandą visi ansambliai, grodami bei dainuodami, pajudėjo Svėdasų gatvėmis, kviesdami gyventojus į šventę.

 Grupės, einančios pagrindine Vaižganto gatve priešakyje, plevėsavo  pirmoji mūsų Trispalvė. Nešė ją svečiai, nes vietiniai dar nedrįso. Žiūrovų reakcija sunkiai nupasakojama – dauguma buvo lengvame šoke: „Viešpatie, pasodins...o dar tokie jauni...“  

Susitikome miestelio centre, kur jau laukė kultūros namų ansamblis ir pulkas svėdasiškių. Čia truputį pašokę ir padainavę,  patraukėme Vilniaus gatve prie Alaušo ežero.

Prie ežero vėliavai iškelti stovo nebuvo, tai Ričardas Banys su Jagmino Algiu ją įkėlė į pušį. Ir šventė tęsėsi... Apie tai parašė ir laikraštis ,,Kolektyvinis darbas“...

Dvidešimt metų ta pati vėliava kiekvieno suėjimo į Matelių sodybą metu buvo iškeliama, todėl per ilgą laiką ji paseno, ,,pražilo”, apiplyšo. Pagaliau ji buvo išplauta, išlyginta ir pagarbiai padėta į lentyną. Dabar jos vietoje keliama nauja - ,,krominė,,...

Tai buvo pirmas tautinės vėliavos viešas iškėlimas Svėdasuose. Paprastai, drąsos iškelti vėliavą, žmonės įgaudavo, kai rajonų centruose praeidavo Sąjūdžio mitingai. Anykščiuose ir aplinkiniuose rajonuose, mitingas dar nebuvo įvykęs, tad kultūros namų direktorė suspėjo gauti pylos už trispalvės iškėlimą per renginį.

Tuomet įvykiai rutuliojosi neįtikėtinais tempais. Po pusantro mėnesio tautinė vėliava oficialiai buvo iškelta Vilniuje Gedimino pilies bokšte.