Vasario 16 dieną svė­dasiškiai rinkosi į Val­sty­bės atkū­rimo dienai skir­tus renginius. 10 val. Svė­dasų bažnyčioje buvo auko­jamos šv. Mišios už Tėvynę ir jos laisvę.

Laisvė — tai ne anar­chija, o pasirinkta atsakomybė už gim­tus namus, artimu­o­sius, savo kalbą, tarmę, papročių išsaugo­jimą, savo žemę, kurios var­das — Lietuva. Verta stabtelti ties J.Tumo — Vaiž­ganto žodži­ais: „Biedna ir vyžota mano Lietu­vėlė. Bet ji mano. Čia skamba it varpelis moti­nos kalba, lie­jasi daina“. Šian­dien Lietuva ir laisva, ir ratuota, ir batuota, bet geram žodžiui, poel­giui, arti­mam žmogui, meilei daž­nai nebe­lieka vietos. Kas atsi­tiko?

Derėtų nepamiršti, kad Tėvynė turi daug rankų — priglausti, atleisti, sujungti, pagu­osti, sub­urti, sutaikyti. Baisu, kada šios rankos lieka tuščios, kada ta pačia kalba kalban­tys nebe­susišneka. Ir kaip gera tuomet, kai visa ben­druomenė it darni šeima susieina švęsti Laisvės sek­ma­di­enio. Po Mišių bažnyčioje sug­iedo­jome Svė­dasų himną. Širdį užliejo nenusako­mas jaus­mas. Gal jo var­das — pasi­didži­av­i­mas? Pasi­didži­av­i­mas, kad tu esi svėdasiškis.

Po Mišių mieste­lio aikštėje Svė­dasų Juozo Tumo-​Vaižganto gim­naz­i­jos skau­tai pakėlė vėli­avą, sug­iedo­jome Val­sty­bės himną, šau­liai iššovė keturias salves.

Toliau šventė tęsėsi Anykščių kultūros cen­tro Svė­dasų skyr­i­aus salėje, kur susirinko labai daug žmonių. Gim­naz­i­jos mok­sleiviai kiekvienam įteikė pačių pagam­intą vėli­avėlę, kaip šven­tės, laisvės sim­bolį. Salė pražydo šviesi­ais vei­dais, šypsenomis, vienybe, vėli­avų spalvomis. Svė­dasiškė Aušrinė Rudok­ienė labai skoningai, sim­boliškai papuošė kon­certo salę. Reng­inį vedė Ramunė Lapi­enytė. Muziejininkas, kraš­to­tyrininkas Raimundas Guo­bis prim­inė Lietu­vos val­sty­bės kūri­mosi, gyvav­imo eta­pus, daug vietos skir­damas Svė­dasų kraš­tui ir jo žmonėms, garsi­nusiems Lietu­vos vardą.

Kon­cer­tavo Leliūnų kultūros namų saviveik­lininkai. Skam­bėjo pos­mai apie Tėvynę, patri­ot­inės dainos. Paskutinę dainą svė­dasiškiai kartu su sveči­ais dainavo atsis­toję. Nuvil­nijo plo­ji­mai ir sutar­ti­nis: ačiū, ačiū, ačiū.

Tuo šventė dar nesi­baigė. Kultūros namų kieme­lyje Svė­dasų skau­tai vaišino susirinku­sius koše, karšta arbata, mieste­lio ben­druomenės aktyvis­tai kvi­etė daly­vauti žaidimu­ose, pašokti.

Šio pus­di­enio pro­grama buvo tikras Laisvės sek­ma­di­e­nis, kur kiekvienas žmo­gus pasi­juto kaip žiedas, o visi kartu — tarsi puokštė Tėvynės laisvės vazoje. Šis renginys — tikra pili­etiškumo pamoka. Nuošir­dus, svė­dasi­etiškas ačiū orga­ni­za­to­ri­ams, kurie sug­eba sub­urti, uždegti ben­druomenę. Jūs — mūsų rankos — vieni­jančios, apglėbiančios, jun­giančios. Ačiū.

Milda Davainytė
2014-​02-​17