2015 M. sausis

2014 M. spalis

VYTAUTAS SINICA. Katalikas - patriotas, bet ne idiotas

2015 Spalio 03 d.

Atgal

Paskaita, skaityta Alytuje 2015 metų birželio 27 dieną vykusiose Lietuvos jaunimo dienose

Kalbėjimas apie tautiškumo, patriotizmo ir katalikiškos moralės ryšį šiandien dažnai įsipainioja klaidinančio žodyno voratinkliuose. Tautiškumas, patriotizmas ir katalikybė yra tarsi ir kasdienės kalbos žodžiai. Sakome juos dažnai nesusimąstę ir kartais juos vartodami klystame. Paradoksalu, tačiau būtent kasdienėje buitinėje vartosenoje žodžiai kaip tautiškumas yra suvokiami daug taikliau nei daugelio mokslininkų, siekiančių suteikti jiems naujas, nepagrįstas ir iškreiptas reikšmes. Lygiai tas pats pasakytina ir apie katalikybės ir patriotizmo santykį.

Patriotizmas ir tautiškumas

Šiems pasvarstymams centrinė yra patriotizmo sąvoka. Patriotizmas yra įpareigojanti tėvynės ir tautos meilė. Pats svarbiausias žodis čia yra „įpareigojanti“. Kad tai tėvynės meilė išgirstame jau mokykloje arba dar anksčiau. Tėvai paprastai sako, kad patriotas tas, kuris myli tėvynę. Tačiau mūsų dienomis tapę įprasta meilę suprasti kaip emociją, prisirišimą be įsipareigojimo. Tai klaidinga, bet populiari samprata. Jei patriotizmas yra tik tokia meilė, jis nieko nereikalauja. Tokia meilė gali pasireikšti galbūt net nuoširdžiomis Algirdo Brazausko ašaromis per nepriklausomybės dienų minėjimus. Galėjo reikštis lietuviškais šokiais ir dainomis, kurių ne tik nedraudė, bet net skatino sovietmečiu komunistų partija. 

Galbūt svarbiausia, kad patriotizmas kaip tiesiog meilė nereikalauja nepriklausomybės ir savivaldos. Būtent todėl kolaborantai galėjo ramiai sakyti, kad irgi mylėjo Lietuvą. Mylėjo, rūpinosi, kad joje būtų kuo daugiau statybų, nemokamų butų, nutiestų kelių, elektrinių, visokios paramos iš Maskvos ir darbų paskyrimų. Visa tai buvo „darbas Lietuvai“ ir meilė, kaip jie ją suprato. Tačiau tai buvo vergų gyvenimas ir vergų meilė, nes jie atsisakė tikslo būti savo šeimininkais ir tik stengėsi gauti kuo daugiau materialinės naudos iš kito šeimininko. Jokia prasme tai nebuvo įsipareigojusi tėvynės ir tautos meilė.

Tikrasis patriotizmas – pilietinė dorybė, kas reiškia, kad ji atsiranda ir egzistuoja tik bendruomenėje. Atskiram individui ji nereikalinga ir be bendruomenės net negalima. Kadangi patriotizmas yra įsipareigojimas, jo negalėtų būti, jei nebūtų kam įsipareigoti – tautos ir (arba) valstybės. Būtent tauta moderniame pasaulyje yra vienintelė stabili politinė bendruomenė, o tautinė valstybė – vienintelė savivaldą įgalinanti jos organizacijos forma. Ir būtent todėl patriotizmas yra neatsiejamas nuo tautiškumo ir nacionalizmo sąvokų.

Jeigu patriotizmas yra dorybė – santykis su tauta ir valstybe, tai tautiškumas yra viso labo tautinių bruožų turėjimas. Kas nors yra tautiška, jei pasižymi savitais tos tautos bruožais. Paprastai tai būna unikali kalbos, papročių, religijos, istorinės atminties ir kitų bruožų kombinacija. Yra buitiški, nepolitiški bruožai kaip tautinė virtuvė, tautiniai drabužiai, šokiai, dainos, literatūra. Žvelgiant į juos, tautiškumas yra daug neutralesnė sąvoka už patriotizmą. Kiekvienas turi tautybę ir ją turėti nėra joks savaiminis nuopelnas. Tačiau ją saugoti ir neprarasti yra moralinė pareiga, nes žmogaus iš tėvų gauta tautybė yra to žmogaus prigimties dalis ir turtas. O katalikybė pripažįsta apibrėžtą žmogaus prigimtį – tautybę, lytį, gebėjimus ir taip toliau – ir reikalauja gyventi nemėginant jos paneigti, priešingai, skatina ją išpildyti.

Tačiau yra politiškas kiekvienos tautos bruožas – tautinis mąstymas bei jį palaikantis tautinis ugdymas. Skirtingos tautos skirtingai suvokia pasaulį ir nori tvarkyti savo gyvenimą pagal skirtingus įstatymus. Būtent tuo iš esmės ir remiasi siekis, kad kiekviena tauta turėtų savo valstybę. Tik pati tauta, turėdama unikalų žvilgsnį į pasaulį, gali geriausiai nustatyti jai tinkančias ir jos charakterį išpildančias gyvenimo normas, todėl turėtų pati save valdyti. Šis siekis vadinasi tautinis idealas, o jo sekėjai – nacionalistai.

Daug svarbiau kalbėti ne apie išimtinai lietuvišką žodį tautiškumas, bet apie tarptautinį žodį nacionalizmas. Nacionalizmas turi daug didesnį, dažnai ir neigiamai vaizduojamą krūvį. Tai požiūris, kad kiekviena tauta turi pareigą saugoti savo savitumą (tautiškumą) ir turėti savo pačios valdomą ir paplitimo sienas atitinkančią valstybę. Tiesa ta, jog be nacionalizmo nebūtų ir patriotų. Jų tiesiog negalėtų būti. Nacionalistai pasiekia, kad valstybės atsirastų ir išliktų. Tai esminis jų tikslas. Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios signatarai, nepriklausomai nuo savo skirtingų pažiūrų, buvo visi be išimties nacionalistai, nes siekė būtent nacionalistinių tikslų. Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos tautinis sąjūdis buvo nacionalistinis projektas. JAV tėvai kūrėjai, iškovoję nepriklausomybę nuo Anglijos, buvo kuo tikriausi nacionalistai. Patriotas be nacionalisto tiesiog neturi valstybės ir sąmoningos tautos, kurią galėtų atsakingai mylėti. Kartu patriotas būtų visiškai nenuoseklus, jeigu tik mylėtų valstybę, bet smerktų tuos, kurie tą valstybę sukūrė.

Tačiau nacionalizmas šiais laikais yra plačiai smerkiamas požiūris. Ar jo kritikai smerkia valstybę? Dažniausiai ne, nors yra ir tokių. Nacionalizmo kritikai aiškina, kad nacionalistai iškelia savo tautą aukščiau kitų, niekina kitas tautas, imigrantus laiko prastesniais žmonėmis. Visa tai yra klaidingi teiginiai. Nacionalizmo pamatinė nuostata yra visų tautų lygybė ir vienoda teisė tvarkyti savo gyvenimą. Tačiau į nacionalines valstybes jie žiūri kaip į tų tautų namus, kur visi kiti yra svečiai ir turi prisitaikyti bei gerbti vietos tvarką, dar daugiau – suvokti tą valstybę steigiančios tautos kolektyvinį interesą ir prie jo prisidėti. Šis suvokimas ir vadinamas integracija. Nenorintiems integruotis nacionalizmas siūlo grįžti namo ir kurti geresnę tvarką savo valstybėse.

Tačiau jeigu kas skirsto tautas į geresnes ir blogesnes, jis nebėra nacionalistas. Jis yra šovinistas. Šio žodžio mokoma istorijos vadovėliuose, jį privalo išmokti visi vidurinės mokyklos moksleiviai, tačiau nacionalizmo ir šovinizmo prasmė ir skirtis kažkodėl vėliau dažnai pamirštama, ypač antikatalikiškų pažiūrų inteligentų tarpe.

Katalikybės santykis su lietuvybe Lietuvos istorijoje

Apsibrėžus sąvokas galime pereiti prie to, koks yra Bažnyčios mokymo santykis su šiais reiškiniais – patriotizmu, tautiškumu ir nacionalizmu.

Katalikybės ir patriotizmo santykis Lietuvos istorijoje kiek paradoksalus. Lietuvoje istoriškai katalikybė ir patriotizmas yra tarytum neatsiejami dalykai. Bent du kartus katalikų Bažnyčia buvo pagrindinė ir net vienintelė lietuviškojo tautiškumo gynėja. Carinės ir sovietinės okupacijos metais savaip reiškėsi valdžios neapykanta tiek lietuvių tautybei, tiek katalikybei. XIX amžiuje carizmas stojo prieš katalikybę, nes vietoje jos norėjo įdiegti stačiatikių religiją. Tai buvo rusinimo plano dalis. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje vienu metu stojo priešintis tiek nutautinimui, tiek ir katalikybės puolimui.

Sovietmetis primetė visiškai kitą santykį, bet su tomis pačiomis pasekmėmis: katalikybė buvo represuota ir naikinama, nes buvo laikoma atgyvena, prietaru, kurio turėjo atsisakyti visos sovietinės tautos. Komunistai skelbė, kad Dievo nėra, o tikintieji esą turi ilgainiui išgyti nuo savo iliuzijos. Kuriant sovietinį žmogų negalėjo likti vietos nei tautiniam mąstymui, nei katalikybei. Visa ši ideologinė schema, beje, būdinga ir Vakaruose atsinaujinusio marksizmo persunktai, tariamos pažangos vėliavomis mojuojančiai seksualinio išsilaisvinimo ir katalikybės stūmimo į privačius užkampius kultūrai. Tačiau sovietmečiu ir vėl būtent katalikų kunigai tapo ta grupe, kuri ilgiausiai ir principingiausiai priešinosi sovietmečio terorui. Tą darė tikinčiųjų teisių gynimo komitetas, tam buvo leidžiama Katalikų bažnyčios kronika, už tai buvo tremiami kunigai. Po Alfonso Svarinsko mirties, dabartiniai vyskupai emeritai Sigitas Tamkevičius ir Jonas Kauneckas yra ryškiausi dar gyvi šios kovos dalyviai.

Kita vertus, reikia pripažinti, kad tokia sąjunga tarp katalikybės ir lietuvybės buvo ne visada. Vienas labai konkretus atvejis nesenoje Lietuvos istorijoje buvo priešingas: Vilniaus arkivyskupijoje ypač XIX-XX amžiuose, iki pat II pasaulinio karo katalikybė ir lietuvybė, vadinasi ir lietuviškasis patriotizmas, buvo dirbtinai ir nepagrįstai supriešinti. Dauguma Vilniaus dvasininkų lenkų caro okupacijos metais ir vėliau Lenkijos okupacijos metais vykdė labai griežtą lenkinimo politiką. Kunigai turėjo milžinišką autoritetą ir juo naudojosi. Neišsilavinusiems žmonėms buvo aiškinama, kad Dievas ir Marija danguje tik lenkiškai supranta, kad lietuvių kalba – pagonių kalba ir žeidžia Dievą. Viskas daryta, kad katalikybė atrodytų niekaip nesuderinama su lietuvybe. Ir tai veikė. Daugybė žmonių pradėjo savo vaikus mokyti lenkiškai vietoje lietuvių kalbos vien tam, kad jie prieš kunigą atrodytų kultūringi, ne pagonys. Šis laikotarpis buvo radikaliausia forma baisios klaidos, kuri Lietuvoje buvo daroma nuo pat krikščionybės atėjimo – bandymų skleisti Evangeliją žmonėms nesuprantama lenkų kalba, lietuvių kalbą ignoruojant ir niekinant.

Tačiau minimas epizodas buvo visiškas katalikiškojo mokymo apvertimas aukštyn kojomis. Kartu, kaip jau supratome, tai buvo visiškas patriotizmo ir nacionalizmo prasmės iškreipimas. Nors Bažnyčia palaiko nacionalizmą kaip siekį kiekvienai norinčiai tautai turėti savo valstybę ir laisvai puoselėti savo kultūrą, ji jokiu būdu nepalaiko bandymų vienoms tautoms žeminti ar naikinti kitas tautas. Juo labiau mėginant tą daryti instrumentiškai išnaudojant Bažnyčią. O tautas galima naikinti tiek žudant fiziškai, kaip darė naciai ar sovietai, tiek ir asimiliuojant kultūriškai, kaip Abiejų Tautų Respublikoje nyko lietuviai arba Vokietijoje išnyko prūsai.

Vis dėlto, jau aišku, kad nacionalistai tautų nenaikina. Priešingai, jie reikalauja tautų teisės gyventi ir tvarkytis savarankiškai. Todėl kiekvienas bandymas naikinti kitą tautą yra antinacionalistiškas, o kartu ir antikatalikiškas. Tokie bandymai yra nebe nacionalizmo ir juo labiau ne patriotizmo išraiška. Tai vėlgi šovinizmas – tikėjimas vienų tautų pranašumu prieš kitas tautas ir, kraštutiniais atvejais, savo teise jas naikinti. Nacizmas tautas skirstė tautų kilmės, rasizmas – odos spalvos, imperializmas – tariamai matuojamo „išsivystymo“ kriterijais. Visi jie buvo nacionalizmo išsigimimas ir jam prieštaravo. Visi jie užtraukė nacionalizmui iki šiol nenuplaunamą gėdą, nes iki šiol yra su juo siejami. Tačiau neiškreiptam nacionalizmui Bažnyčia neturi principinio priekaišto, nes jis atitinka žmogaus prigimtinį tapatinimąsi su savo tauta.

Katalikybės santykis su patriotizmu šiandien

Svarbiausias šiandien mums turėtų būti katalikybės ir patriotizmo santykis. Koks jis? Egzistuoja du skirtingi požiūriai, kurių tik vieną iš tiesų galime laikyti teisingu.

Katalikybė prieš patriotizmą? Yra sakančiųjų, kad katalikybė nesuderinama su patriotizmu. Katalikybės ir patriotizmo konfliktas retai matomas kasdienybėje, bet dažnai iškeliamas moralės filosofų. Mūsų dienomis tą dažnai daro ir įvairūs žurnalistai, politologai, politikai. Visi jie apeliuoja į tai, kad moralė turėtų būti universali, tad ir moralinės pareigos galioti visiems vienodai. Patriotizmas jų manymu yra nesuderinamas su katalikybe, nes reikalauja savo tautiečius mylėti labiau nei kitų šalių žmones. Patriotizmas atmeta universalios vienodos meilės visiems reikalavimą. O to tarsi reikalauja pati katalikybė.

Viena vertus, krikščionybė iš tiesų teigia, kad žmogus privalo mylėti kiekvieną savo artimą, o artimas yra, cituojant kun. Felikso Bartkaus katekizmą, „kiekvienas žmogus nežiūrint religijos, tautybės, šalies, kūno spalvos skirtumo ir to, ar jis mums palankus ar nepalankus, ar net priešiškas“. Taip yra todėl, kad pareiga mylėti artimą krikščioniui kyla iš pareigos mylėti Dievą, o kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Jo paveikslą.

Be to, pats patriotizmas dažnai gali prieštarauti asmeninio moralumo reikalavimams. Darydamas gerą valstybei ir tautai gali susidurti su pareiga padaryti bloga kitam asmeniui. Tą radikalia forma atskleidžia valstybės išdavikų, tokių kaip Snowdeno, atvejis – išduoti valstybę, ją diskredituoti prieš pasaulį, iš pažiūros viso labo atskleidžiant tiesą kitiems žmonėms, gali atrodyti moralus veiksmas, tačiau jis nesuderinamas su patriotizmo dorybe. Ne toks radikalus diplomatų atvejis – rinkti informaciją apie žmones, planus, ją „tekinti“ savo šaliai yra tai, ko iš jų reikalauja ne tik pareigos, bet ir patriotizmo dorybė. Kraštutinis toks Tėvynės reikalavimas patriotui yra nužudyti priešo kareivius teisingame kare. Prieštaravimą tarp katalikybės ir patriotizmo reikalavimų norint tikrai galima surasti.

Tačiau šie teoriniai pasvarstymai nedaro įspūdžio pačiai Bažnyčiai, kuri savo santykį su patriotizmu yra seniai išsprendusi. Visi šia tema pasisakę popiežiai kategoriškai palaikė patriotizmą kaip dorybę. Leonas XIII-asis 1890 metais („Sapientiae Christianae“) sakė: „meilė Bažnyčiai ir meilė tėvynei remiasi tuo pačiu principu“. Popiežius Benediktas XV-asis savo laiške 1919 metais rašė: „mylėti reikia visus, bet savo tėvynainius – ypatingu būdu“. Popiežius Pijus XII-asis 1939 metais („Summi Pontificatus“) rašė: „Pats Kristus davė pavyzdį, kad labiau reikia mylėt savo žemę ir savo tėvynę“.

Tą sakė ne tik popiežiai, bet ir šventieji. Šventasis Augustinas rašė: „Mylėk savo tėvus, labiau nei savo tėvus – savo tėvynę, o labiau nei tėvynę mylėk tik vieną Dievą“. Tomas Akvinietis XIII amžiuje rašė, kad „iš priklausymo tai pačiai tautai natūraliai atsiranda ypatinga meilės ir dėkingumo tėvynei pareiga“. Lietuvoje XX amžiuje šią mintį plėtojo ir ja rėmėsi garsiausi šalies katalikai filosofai: Stasys Šalkauskis, Juozas Girnius, Antanas Maceina, Pranas Kuraitis. Ši nuostata, nors retai išplėtojama ir paaiškinama, yra vienas svarbiausių dalykų, kalbant apie katalikybės ir valstybės santykius, o kartu ir apie katalikus ir politiką. Ji trumpai ir aiškiai liudija, kad katalikas turi pareigą būti patriotu, ką vėliau patvirtino ne vienas popiežius.

Paskutinė, galbūt kategoriškiausia citata, tebūnie kardinolo Žozefo Mercerio. „Nėra tobulo krikščionio, kuris nebūtų tobulas patriotas“ – sakė jis. Perfrazuojant, geras krikščionis privalo būti geras patriotas. Verdiktas aiškus: tiek popiežiai, tiek Bažnyčios pripažinti ryškiausi katalikiški mąstytojai vieningai pasisako patriotizmo naudai.

Bet kodėl taip yra? Juk XXI amžiaus žmogus nebenori aklai sutikti su tuo, ko nesupranta. Bažnyčia pateikia atsakymą. Ir vėlgi minėtame katekizme rašoma, kad „nėra pareigos visus žmones mylėti vienodai, bet sveikas protas rodo, kad čia reikia laikytis tam tikros tvarkos. Esant toms pačioms sąlygoms labiau mylėtini yra tie, kuriuos su mumis sieja glaudesni ryšiai, kaip antai: giminystės, draugiškumo, religijos, verslo, tautybės, pilietybės, bendro gyvenimo ir pan.“ Patriotiškumo arba ypatingo įsipareigojimo savo politinei bendruomenei pareiga nėra antgamtinis, apreikštas dalykas. Todėl krikščionybė neturi kažkokio tik sau būdingo mokymo apie jį, kuris skirtųsi nuo kiekvieno sveiku protu besivadovaujančio žmogaus supratimo.  Patriotiškumas nėra antgamtinis, jis prigimtinis, nes tėra santykis su prigimtine kultūrine ir politine bendruomene. Bet su žmogaus prigimties ignoravimu, ar juolab bandymais ją paneigti, Bažnyčia griežtai nesutinka. Tai liečia, be abejo, ne tik tautos ir tautiškumo reikalus – šiandien daug dažniau Bažnyčia atsiduria opozicijoje bandymams paneigti žmogaus lytiškumą, šeimos santykius, drovumą ir kitus žmogiškos prigimties bruožus.

Žvelgiant iš kitos pusės, tokia nuostata daug sako apie pačią katalikybę. Esminis čia yra būtent prigimties gynimo momentas. Bažnyčia pripažįsta, kad tauta yra prigimtinė bendruomenė. Ji sutinka, kad priklausyti vienai ar kitai tautai yra įgimta žmogui, nors konkreti tautybė ir nėra paveldima, o susiformuoja. Tautybė yra neišplėšiama žmogaus dalis, ji prisideda prie konkretaus žmogaus, nes negali egzistuoti tiesiog abstraktus žmogiškumas. Universali katalikiška moralė randa būdą sugyventi su tautą išskiriančiais patriotizmo reikalavimais.

Garsusis filosofas Stasys Šalkauskis siūlė paprastą formulę: tauta su krikščionybe sutinka kaip forma su turiniu. Tauta yra forma, o krikščionybė turinys. Gražiai skamba, bet lengva taip pasakyti. Ką tai reiškia? Turima galvoje, kad joks žmogus nėra žmogumi savaime. Dievo duotas žmogiškumas jame reiškiasi, bet visada tik per kultūrą ir jos rėmuose. Kaip rašė Juozas Girnius: „kiekvienas žmogus yra savo laiko ir tautos vaikas“. Kiekvienas per tautą, kurioje gimėme, gauname konkretų kultūros lobyną, pasaulio suvokimą, žodyną ir prasmes pasauliui įvardyti, įpročius ir taip toliau. Nors genialiausius meno kūrinius kuria konkretūs individai, tačiau prieš tai jie visi būna išaugę konkrečioje kultūroje – laikmetyje ir tautoje – ir juose tai atsispindi. A. Maceina, plėtodamas šią mintį eina iki galo, ir sako, kad Jėzus, kiek buvo įsikūnijęs žmogumi, buvo tikras izraelitas – savo laiko, savo tautos ir jos kultūros žmogus.

Tuo tarpu Jėzus sakė apaštalams eiti ir padaryti jo mokiniais visų tautų žmones. Tai buvo padaryta tautas išsaugant ir nesuvienodinant, nes krikščionybė skleidžiasi žemėje įsikūnydama į tautines kultūras ir jas perkeisdama, įgaudama įvairius konkrečius kultūrinius pavidalus, tačiau išsaugodama savo pamatinį turinį. Katalikybė puikiai supranta tautos kaip formos ir savo kaip turinio ryšį, taip pat ir nemėgina neigti žmogaus prigimties. Ji sako, kad tėvynė ir tauta yra mums kaip tėvas ir motina. Tėvynė kaip valstybė suteikia saugias sąlygas tautai kaip bendruomenei išugdyti mus savo kultūros žmonėmis. Už tai, kas esame, esame dėkingi ir skolingi ne tik Dievui ir tėvams, bet ir tautai bei valstybei kaip bendruomenei, kuri mus augina. Tuo remiasi prigimtinė meilės valstybei ir tautai pareiga.

Patriotizmas kaip rūpestis valstybe

Pradžioje sakėme, kad būti patriotu pačia bendriausia prasme reiškia įsipareigojus mylėti Tėvynę ir tautą. Bet ką tai reiškia, „mylėti“? Ko praktikoje reikalaujame iš meilės? Ko tikimės iš žmogaus, kuris sako, kad mus myli? Sąrašas gali būti ilgas, bet jame visada atsiras „rūpestis“. Iš meilės tikimasi rūpesčio. Atsakinga meilė yra rūpestis. Lygiai kaip rūpinamės ar bent turėtume rūpintis savo mylimais žmonėmis, taip turėtume rūpintis ir savo tauta bei valstybe kaip visuma. Tokiai meilei mus įpareigoja pati katalikybė. Jeigu esu katalikas, turiu rūpintis savo valstybe ir tauta. Kuo gali reikštis toks kataliko patrioto rūpestis? Pirmiausiai tai reiškia būti neabejingu politinės bendruomenės reikalams ir dalyvauti juos sprendžiant.

Šioje vietoje labai dažnai, kone masiškai, viešose diskusijose ir net švietimo sistemoje yra maišomi patriotizmas ir pilietiškumas, pastarąjį neretai sąmoningai mėginant pateikti kaip patriotizmo pakaitalą. Iš tiesų jie visiškai netapatūs. Jau aptarta, kas yra patriotizmas. Pilietiškumas tuo tarpu yra aktyvus dalyvavimas viešajame gyvenime ginant savo ne asmeninius, o kolektyvinius, tai yra tam tikros visuomenės grupės interesus. Šie ginami interesai bet kada gali būti ir žalingi valstybei. Jų aktyvus gynimas viešumoje dėl to netampa mažiau pilietiškas. Taigi ir pats pilietiškumas gali reikštis tiek naudingomis, tiek ir žalingomis valstybei formomis. Kai yra atsietas nuo patriotizmo, pilietiškumas kartu netenka ryšio su valstybe (nereikalauja įsipareigojimo jai), tauta ar apskritai politiškumo. Pilietinis aktyvumas sėkmingai gali reikštis ir nepolitiniame lygyje, tai yra nesirūpinant pačios valstybės reikalais. Apibendrinant, pilietiškumas yra naudingas ir skatintinas, bet tik kol tėra papildoma savybė greta patriotizmo, o ne bandomas paversti jo pakaitalu.

Šiandien ypač katalikų adresu vis populiaresni darosi siūlymai rūpintis tik tuo, kas liečia tave asmeniškai. Dažnai bandant įteisinti įvairius liberalius įstatymus yra manipuliuojama būtent pilietiškumo, o ne patriotizmo formuojamu požiūriu. Prisiminkim, patriotizmas reikalauja rūpintis valstybės reikalais. Viskas, kas dedasi valstybėje ir kuo jis fiziškai spėja ir gali domėtis, liečia ir patriotą. Pilietiškumas skatina aktyviai ginti savo grupinius interesus. Piliečiui neprivalo rūpėti dalykai, kurie jo asmeniškai ar tokių kaip jis neliečia. Jaunimas neturėtų kovoti už didesnes pensijas, o traukti biudžeto paklodę į save. Tokia pilietinės visuomenės ir negatyvios laisvės logika.

Pagal tokią logiką, dažnai yra sakoma: neprieštaraukite visų įmanomų žmonių santykių liberalizavimui – niekas neverčia jūsų tuo naudotis. Nuo to, kad kažkam bus leista elgtis kaip jis nori, nenorintys taip elgtis nenukentės. Nepritariate gėjų „santuokoms“? Nesituokite su vyrais. Nepritariate abortams? Niekas neverčia suplėšyti savo kūdikio. Nepritariate eutanazijai? Neatjunkite savo močiutės. Nepritariate lyties keitimui? Nesikeiskite lyties. Esate prieš prostitucijos legalizavimą? Nepirkite prostitutės. Atsirandant vis naujoms hedonistinėms „žmogaus teisėms“, sąrašą galima tęsti kone be galo.

Tą siūlant sakoma, kad leidus visiems rinktis, visuomenėje tik padaugės laimės ir niekas nenukentės. Neįmanoma labiau klysti. Visi taip sakantieji, nesvarbu kokiu klausimu, klysta ne dėl to, kad palaiko vieną ar kitą įstatymą. Jie klysta, nes siūlo visiems piliečiams būti idiotais. Būtent idiotais Antikos klasikiniame politiniame žodyne buvo vadinami žmonės, kurie buvo abejingi viešiesiems reikalams ir rūpinosi tik tais klausimais, kurie paliesdavo juos pačius asmeniškai.

Tačiau geras katalikas privalo būti patriotas, o geras patriotas negali būti idiotas. Jis turėtų rūpintis valstybe, vadinasi ir klausimais, kurie jo asmeniškai neliečia. Jaunimas pensijomis, o pensininkai studijų kainomis. Rimtai kalbant, patriotas turi naudotis savo pozityvia laisve. Kas tai yra?

Nėra plačiai žinoma, kad politiniame gyvenime egzistuoja dvi skirtingos – negatyvi ir pozityvi laisvė. Negatyvi laisvė šiandien yra aukštinama liberalų ir naujųjų marksistų. Tai laisvė nuo kitų žmonių ir nuo valstybės kišimosi. Kai sakau „leiskite man daryti, ką noriu daryti“, reikalauju negatyvios laisvės. Tai laisvė nuo valstybės ir kitų piliečių kišimosi. Ją riboja tik tiesmukiausiai suprantamas nekenkimas kitiems piliečiams ir jų pačių negatyviai laisvei. Žinoma, ir tokia laisvė turi egzistuoti, daugybės dalykų mums niekas negali nurodyti. Tačiau greta jos egzistuoja pozityvi laisvė. Pozityvi laisvė reiškia galimybę dalyvauti priimant sprendimus, kurie paliečia visus piliečius. Tai laisvė dalyvauti sprendžiant, pagal kokias taisykles gyvens visi politinę bendruomenę sudarantys piliečiai. Šios laisvės labai reikia kiekvienam patriotui, taigi kiekvienam geram katalikui.

Kai priimami kokie nors sprendimai dėl viešųjų normų, patriotas negali būti abejingas. Jis turi dažnai pačios Bažnyčios suteiktą žinojimą apie tai, kas yra gera ir teisinga valstybei. Jį asmeniškai liečia ir skaudina, kai valstybėje priimamos blogos ir žalingos, Bažnyčios mokymui prieštaraujančios normos. Nesvarbu, kad aš kaip vyras nesituoksiu su vyru, neprašysiu eutanazijos, nesikeisiu lyties. Bet kurio iš šių poelgių pavertimas elgesio norma mano Tėvynėje yra tiesioginė mano ir visų kitų patriotų katalikų problema. Nes mums rūpi pačios valstybės ir tautos geresnė, vadinasi, kuo labiau apibrėžtą žmogaus prigimtį atitinkanti ir teisingesnė santvarka.

Katalikas patriotas ir privati katalikybė

Taigi rūpintis reikia valstybe ir tauta kaip visuma, o ne vien aktyviai ginti save. Bet kaip rūpintis tokiu dideliu ir neapčiuopiamu dalyku kaip valstybė? Žmogus tą gali tik per dalyvavimą viešuosiuose reikaluose. Būtent todėl popiežius Pranciškus jau ne vieną kartą per savo kadenciją pakartojo, kad katalikai privalo dalyvauti politikoje. Tai jokiu būdu nereiškia agitacijos eiti užsirašyti į partijas. Lietuvoje kaip posovietinėje valstybėje, kur bet kokia politinė veikla pusę amžiaus buvo draudžiama, žmonės dar menkai suvokia, kokia politinė veikla gali būti be partijų. Tam yra daugybė dalyvavimo formų: peticijos, laiškai politikams, spaudimo grupių kūrimas, pastabų teisės aktams teikimas (kiekvienas pilietis gali tą daryti, o Seimo komitetai privalo svarstyti), visuomenės švietimas edukaciniais renginiais ir publikacijomis, piliečių telkimas patiems rūpintis jiems svarbiais valstybės reikalais ir daug kitų.

Neretais atvejais žmonės atpažįsta ir suvokia politinę veiklą, bet ypač jaunimas jos tiesiog gėdijasi. Tipinis pavyzdys yra mitingai ar kitokios demonstracijos. Šiandien dalyvauti viešoje akcijoje jauni žmonės paprastai drįsta tik dėl nevertybinių klausimų. Prieš korupciją, prieš Rusijos agresiją Ukrainoje, dar prieš papildomus egzaminus. Nors Lietuvoje gausu jaunų katalikų, labai retai galima sutikti aktyviai ir viešai nekintamą žmogaus prigimtį ginantį jauną žmogų. Tai dar vienas paradoksas: katalikybė ir pats popiežius tiesiogiai reikalauja rūpintis valstybės reikalais ir dalyvauti politikoje, tačiau jei tai ir daroma, dažniausiai vengiama pačių jautriausių ir šiandien labiausiai sekuliarios visuomenės dalies puolamų, o Bažnyčiai ir kiekvienam tikinčiajam svarbių klausimų.

Tenka sustoti ties paskutine pastaba. Iki šiol kalbėjome iš principo apie tai, koks santykis tarp katalikybės ir patriotizmo bei tautos egzistavo visais laikais. Tačiau iš to, ką jau žinome, galime suprasti ir vieną labai svarbų šiandien katalikams patriotams (tai turėtų būti vienas ir tas pats) kylantį iššūkį. Po to, kai komunizmui akivaizdžiai nepavyko sunaikinti katalikybės atviros prievartos ir persekiojimo priemonėmis, Vakarų pasaulyje vis dar labai populiari marksizmo ideologija ėmėsi daug subtilesnės taktikos. Ta taktika yra pašalinti Bažnyčios socialinį mokymą iš viešojo gyvenimo. Katalikams siūloma tikėti privačiai, privačiai melstis, garbinti Dievą kiek tik norite. Bet kiek esate piliečiai ir gyvenate tarp kitų piliečių, esą turėtumėte nemėginti „primesti“ savo katalikiško požiūrio ir nesiekti, kad į jį atsižvelgtų įstatymuose. Žmonės, kurie prieštarauja katalikybei, savo pažiūras gali ginti ir siūlyti kaip įstatymus kiek tik jų širdis geidžia. Tačiau katalikai to paties daryti negali.

Ką tai reiškia mūsų temos požiūriu? Kiekvienas nuoseklus katalikas supranta, kas yra gera ir teisinga valstybei. Didele dalimi klausimų tą tiesiog atsako Bažnyčios mokymas. Kaip patriotas, kuris rūpinasi savo valstybės ir tautos likimu, jis turėtų susipažinti su tomis nuostatomis, priimti jas ne aklai, o suprasdamas jas grindžiančius argumentus ir ginti tas nuostatas, atitinkančias Bažnyčios mokymą. Tačiau šiandienos katalikui neleidžiama to daryti. Teigiama, kad katalikai neturi kištis ir Bažnyčia neturi kištis į valstybės gyvenimą. Valdančiųjų socialdemokratų pasiūlytas absurdiškas partijų susitarimas „dėl žmogaus teisių ir laisvių apsaugos“ faktiškai įtvirtino būtent tokią Bažnyčią išstumiančią nuostatą. Tikintieji turi pasyviai stebėti kaip valstybė yra sukama klaidingais, katalikų mokymui prieštaraujančiais keliais.

Tačiau nuolankiai paklusdami šiam reikalavimui katalikai savaime nustoja rūpintis valstybe. Vadinasi, nustoja būti gerais patriotais, o kartu ir gerais katalikais. Prancūzijos ir kitų Vakarų šalių patirtis rodo, kad katalikų bandymai viešai ginti Bažnyčios mokymą baigiasi kalėjimu, baudomis, uždaromais verslais ir atleidimais iš darbo. Būtent dėl to pradėta kalbėti apie mūsų dienų naująją krikščionių kankinystę švelnesnėmis formomis. Ką daryti ir kaip išlikti geru kataliku be kompromisų su sąžine šiomis katalikybės privatizavimo sąlygomis – lieka atviras klausimas, į kurį atsakymo šiandien ieško ir pati Bažnyčia. 

Nuotraukos Donatos Vengalytės

„Ateitis“ Nr. 6, 2015 m.