Šeštadienį Svėdasų bibliotekoje paminėta Knygnešio diena. Kalbėta apie knygnešius, knygas, Svėdasų kleboną, dekaną, maloningąjį Vilniaus kapitulos kanauninką Mykolą Smolskį ir apie mūsų miestelyje parašytą matyt pirmąją Anykščių krašte lietuvišką knygą " Uwogos ape izganimu duszios", kuri jau 1828 m. buvo išspausdinta Šv. Jono misionierių spaustuvėje Vilniuje.

Saulėtą popietę į jaukiųjų knygų namų vaikų kampelį susirinko net trys dešimtys svėdasiškių ir svečių, net iš Vilniaus ir Utenos rajono, tad paminėjimas tapo respublikiniu. Šių eilučių autorius kalbėjo apie įžymųjį Svėdasų kleboną, kuriam vadovaujant buvo pastatyta dabartinė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, kuris buvo geras administratorius, įtakingas dvasininkas ir rašto mylėtojas.

Rankraštyje išliko lenkų kalba surašytas ir konkretus ir poetiškas Kupiškio dekanato bažnyčių 1796 m. aprašymas ir dvasiškų pamąstymų, perspėjimų ir pamokymų knyga apie sielos išganymą. Įdomu, kad tuo metu kai šią knygą rašė svėdasiškis klebonas Antanas Baranauskas dar net nebuvo gimęs, o štai netolimas kaimynas Antanas Strazdas jau 1812 m. buvo išleidęs savo šventų ir pasaulietinių giesmių rinkinį.

Paminėtas ir mokytasis Troškūnų klebonas, bernardinas Kiprijonas Lukauskas savo lietuviškų pamokslų rinkinį parašęs dar XVIII amžiaus pabaigoje, bet kaip knyga jie buvo išleisti tik po dviejų šimtmečių. Tad M. Smolskis yra pirmosios lietuviškos knygos Anykščių krašte autorius. Buvo paskaityta pamokančių bet kartu ir smagių, net šypseną keliančių ištraukų. Kūrinio kalba, nors ir prikimšta tais laikais plačiai vartotų svetimų kalbų, ypač lenkų žodžių bet suprantama ir šių laikų skaitytojams.

Sužinota kaip saugotis nuo mirtinų nuodėmių, kaip išlaikyti sielą nesuteptą, ypač saugotis kūno geidulių, nuoširdžiai melstis, kaip nusikaltus gailėtis, kokios baisybės prasikaltėlio laukia pragare, kaip nelengva bus skaistykloje. Kanauninkas su rūsčiai rašo apie girtuoklius, iš kurių gi žydai pelnosi ir juokiasi, kurie yra išbrinkę kaip aviliai, įrūgę kaip stuobriai, į galvijus ir kiaules panašūs, kurie tam, kad tik galėtų lakti pasirengę ir altorių grožybes nuplėšę parduoti.

Prisimintas 1863 m. sukilimas, spaudos draudimo metai, knygnešių žygiai, Juozas Tumas - Vaižgantas, jo brolis Jonas Tumas ir kiti už lietuvišką žodį kovoję ir tautišką, nepriklausomą dvasią gaivinę svėdasiškiai. Iš Raguvos kilęs dailininkas Aleksandras Tarabilda pažymėjo ir net lenkiškai kalbantiems skirta tarpukario laikų istorijos knyga įrodinėjo, kad pirmasis knygnešys buvo jo žemietis, raguvis Račiūga.

Viešnia iš Užpalių Viktorija Jovarienė prisiminė jau penkiasdešimtus metus besitęsiančią bičiulystę su svėdasiškiais, pastebėjo, kad rašytojai poetai, savo uždegančiais tekstais, eilėmis, dainomis prikėlė, sužadino laisvam gyvenimui tautą, pasakojo apie savo senelio brolį knygnešį, kurio garbei knygnešio ženklas - širdutė su kryžiumi puikuojasi ir jų giminės herbe.

Svėdasiškė, iš Kraštų kaimo kilusi lietuvių literatūros tyrinėtoja, dr. Dalia Dilytė - Staškevičienė pastebėjo, kad devynioliktojo amžiaus pradžioje, kai labai plačiai paplitusi lenkų kalba, ypač bažnytiniame gyvenime Svėdasų klebonas M. Smolskis rašė lietuviškai, kad jis pasirūpino savo veikalą išleisti ir taip paliko unikalų kultūrinį paminklą. Toks žmogus vertas pagarbos, atminties ir gal net paminklo.

Buvo prisiminti ir kiti Svėdasų krašto kūrėjai, literatai, Elenos Markevičiūtės ir Petronėlės Dagytės eilių paskaitė Irena Guobienė, o dainų apie jau gimstantį pavasarį bei Svėdasus pritardama akordeonu padainavo Ona Jeckienė.

Bibliotekininkės kalbėjo apie bibliotekos svarbą, apie mėgiamiausias skaityti knyga, apie meilę knygai ir kitokiems informacijos šaltiniams buvo paklausti ir čia pat bibliotekoje prie kompiuterių laiką leidę mokinukai.

Smagu, kad daugiau nei tris valandas užsitęsęs pobūvis persmelktas istorija ir tiksliniais kalbėjimais įgijo šeimynišką formą, mat ratu susėdusieji gyvai dalyvavo pokalbyje, kuris vaisingai tęsėsi ir besivaišinant arbata bei pyragais.