Aidas

Kovo 11 – ios aidas vis dar atmintyje. Vis daugiau trispalvių gatvėse: štai centrinėje – Juozo Tumo - Vaižganto gatvėje jos švietė ant ketvirtadalio namų – net 25, pavyzdingai trispalves kėlė nedidelės Žvejų gatvės gyventojai, kur brangiausias simbolis švytėjo net ant aštuonių namų iš eilės – kaip Vakarų Europoje. Ryto rimtį drebino anapus Beragio dūzgianti šventdarbių valdoma medienos smulkinimo mašina – biznis yra biznis.

Tautiškas dublis

Į šventovę bendrai maldai už tėvynę susirinko apie šimtą piliečių – mažoji kaimenė. Du kartus – ir bažnyčioje ir miestelio aikštėje sugiedotas Lietuvos himnas. Gimnazijos skautams saliutuojant vėliavą pakėlė vienas iš jų – Benas Baronas. Istoriniame pranešime prisiminti slogūs okupacijos metai, paminėtas paskutinis Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis – Siaubūnas, sutemos, kuriose buvo girdimas tėvynės balsas: „Aš čia gyva...“ Ir pirmosios Atgimimo metų trispalvės pražydusios 1988 metų rugpjūčio 9- ąją, šventėje ant Vaižganto tilto Žaliojoje, ir pirmoji Sąjūdžio mitingų svėdasinė vėliava, pasiūta miestelio patriarcho Broniaus Neniškio. Ir teisingumas...

Etnografinis sukūrėlis

Puikiausią, tėvynės laurų vertą, dainomis, minklėmis, pasakomis, pasakojimais, šokiais, smagiais pašūkavimais supintą metų virsmo programą parodė Aulelių globos namų mokinukai ir mokytojai. Skambėjo Aukštaitijos dainiaus Antano Vienžindžio“ Kaip gražus, gražus rūtelių darželis“ ir kitos nuostabiausios dainos, liejosi kanklių muzika, legendos apie linų sutvėrimą tam, kad moterys mažiau tuščiai plepėtų, o dailiųjų audinių pasakas kurtų. Didi garbė Silvai Meištienei, Sigutei Kovienei ir jų pagalbininkėms bei puikiausius drabužius įsigyti padėjusiam verslininkui Petrui Baronui iš Butėnų.

Kandidatai

Savivaldos rinkimuose į rajono tarybą kandidatavo daugiau nei 220 pretendentų, kurių tarpe buvo ir keletas svėdasiškių: Tautvydas Striukas ir Marius Staškevičius ( Arūno Liogės sąrašas), Aušrinė Rudokienė, Vaidas Niaura ir Inga Lackuvienė ( socialdemokratai), Algimantas Puolis, Justė Gaigalaitė ir Aldona Širvinskienė ( Tėvynės Sąjunga), Gintaras Šinkūnas ir Gintautas Tamošiūnas ( valstiečiai), Daiva Guntulienė, Reda Klimanskaitė, Stanislovas Žekonis ir Kęstutis Davidonis ( darbiečiai), Alma Švelnienė ( Tvarka ir teisingumas), Donatas Tuska, Gediminas Kutka, Vytautas Datenis, Danutė Kutkienė ir Laura Kutkaitė ( Liberalų sąjūdis).

Deputatas

Antrąjame rinkimų į savivaldybės tarybą ture svėdasiškiai visai pamiršę iki tol išganingai atrodžiusią darbo partiją, gausingai balsavo už liberalus, bei jų remiamą būsimą merą, buvusį policininką Kęstutį Tubį. Liaudies nepastovumas, laikinos simpatijos? Perstumdžius liberalų sąrašo kandidatus tarybos nariu tapo ir aktyvus pilietis, Svėdasų girininkas bei miestelio gyventojas Donatas Tuska. Sėkmės darbuose, nes jus pažinsime iš darbų.

Gandrai

Apie kovo 23 – iąją, kaip ir dera, Butėnų kaime ( jo pavadinimas kilęs iš lenkiško žodžio „ bucian“ – gandras) pastebėti parskridę pirmieji gandrai, kurie varlinėjo drėgnose pasodės pievose ir pačiame „ ūlyčios“ centre rinkosi lizdus. Pasirinkimas didelis, nes beveik vienas šalia kito pūpso bene keturi lizdai, ir penktasis – tik pernai krauti, pinti pradėtas.

Pranašas

Verbų sekmadienį, gerokai anksčiau nei įprasta Beragio ir Alaušo nendrynuose pradėjo, nors dar ir nedrąsiai ūkti baubliai. Jau bus tikras pavasaris.

Raudonskruostis

Svėdasų bibliotekos dailės galerijoje veikia puikiausios dailininkės, pagarsėjusios keramikės Dangiros Pyragaitės tapybos darbų paroda. Netoli Kurklių, sodyboje ant Virintos upelės kranto gyvenančios linksmuolės drobėse linksmas, smalsusir raudonskruostis pasaulis.

Nikitinas

Su Svėdasų bendruomenės tarybos nariais bei aktyviais piliečiais susitiko Anykščių rajono mistinės Vietos Veiklos grupės vadovas,  Europos sąjungos finansuojamų projektų „ virtuvės“ spaecialistas Jurijus Nikitinas. Kalbėjo visai įdomiai, žarstėsi jo aplinkoje vartojamais terminais: „Minkštas projektas“, „ Pinigai, kaip kibiran...“ ir kt. Patarė kokius projektus rašant tikėtina gauti finnasavimą, kurlink reikėtų mintis ir veiksmus kreipti, o iš vienos svėdasiškės lupų nuskambėjo beveik utopinė idėja - nugriauti namą vadinamą „Australija“ ir jo vietoje pastatyti bokštą bent jau su 40 varpų. Karilijonas, kuris sutrauktų į Svėdasus minias turistų, gal vyktų su varpų skambėjimu suderinti džiazo festivaliai ir kitokios linksmybės...

Bendruomenė

O, atsiprašau, nėra laiko, apie bendruomenės reikalus plačiau parašysime tuoj po Atvelykio.

Verbos ir kiaušinaičiai

Išmaningai ir prasmingai savojo miestelio bažnyčią papuošė – iš pakuočių kartono, popieriaus ir kitokių neįtikėtinų medžiagų spalvingų vilniškių verbų, kiaušinių – margučių sukūrę mokytojos Kristinos Striukienės vadovaujami Svėdasų Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos mokinukai.

Didžioji

Didžiojoje savaitėje Velykų šventei ruošėsi žmonės ir dvasiškai ir medžiagiškai. Rūpinosi ne tik nuo nuodėmių apsivalyti, bet ir dovanomis, stalo gardėsiais savo būtį praturtinti. Raudonsktuostė kepėja sukaitusi vežiojo užsiprašiusiems puikiausių kaimiškų bandelių, vis dar pasidejuodama, pasiteisindama, kad nelabai išėjo, nes oras kažkoks nepalankus ir ypatingai stengiantis dažniausiai ne taip gerai kaip tikėtasi būna. Kažkas atvyko nuo pačių seniūnijos pakraštėlių su sūriais, o aš iš Šventosios žvejo malonės po daugelio metų gardžiavausi puikiausia upės žuvimi – keptu šapalu bei vėgėle..

Ugnis

Didžiojo šeštadienio apeigos prasidėjo ugnies šventinimu. Taip artima – juk dar ir nebūdami krikščionimis mes ypatingai ugnį garbinome. Šiemet ir dar aukštesnė, didingesnė velykinė žvakė, į ją smingantys Kristaus žaizdas simbolizuojantys smeigiai, liepsna, šventinami degtukai dėžutėse. Žvakelių jūra, sužibusi taip prasmingai ir iškilmingai ugnimi dalijantis. Pašventinamas ir vanduo, jo kupinas kubilėlis: „ Džiaugdamiesi semsime vandenį iš versmių...“ Skaitomos šventraščio ištraukos, nuolankiojo Abraomo istorija ir Viešpaties pažadas, atpildas už teisumą, kad jo giminė bus tokia gausinga „ kaip dangaus žvaigždės ir pajūrio smiltys.“

Ro ko ko

Šventraščio ištraukas perskiriančios psalmės skambėjo popsiniu, keistokai linksmu šiauliečių grupės „ Ro ko ko“ stiliumi. Giedojo gi net du giesmininkai iš Utenos – Kristina ir Valdas, nepamainamoji mūsų bažnyčios psalmių giedotoja Toma ir vargonininkė Lina. Šiek tiek pritarė ir choras. Kai nušvito visų sietynų šviesa, kai po pamaldžios rimties tylos suskambo varpai, varpeliai, sugaudė vargonai, kai minia žengė Švenčiusiojo, palaimingai trambonu prisodrinta melodija nuskambėjo Charpantier „ Prelude to Deum“. Mirtis nugalėta, pusantros valandos užtrukusios pamaldos pasibaigė.

Tretininkė

Rytas su vėsa ir vėju, jaudulys ir nerimas pereinamoje zakristijoje. Tretininkės, ruda suknia pasirėdžiusi moteriškė pareigos, noro rūpintis sugauta, tiesiog nardė po vis pilnėjančią bažnyčią ir ieškojo vyrų. Vis kartodama magišką žodį „ dvylika“, tarsi tiek pakaktų. Bet ne, vyrų prireikė gerokai daugiau, nes juk ir didžiąją žvakę ir prisikėlusio Kristaus skulptūrą reikėjo nešti. Vedlys – vienas iš maršalkų, stipriai baltutėlėmis, sodietiškomis pirštinėmis apmautomis rankomis sidabro taurumu spindintį „ marikonės“ kryžių suspaudęs.

Barškuolė

O man be burto teko Šventojo Tėvo vėliava, su ilgu kotu, kurio viršūnėje bumbulas skardinis, gal švino gabalėlių, idan barškėtų pripiltas. Tad ir vėliava „ barškančia“ vadinama. Į gretą šalia stoja su panašia vėliava kalvis Algis, barzduotą veidą vis nudažo šypsena, ypač pastebėjus, kad jojo nešamos šilke replės, plaktukas ir kiti kankinimo, tarsi ir kalviški įrankiai pavaizduoti. Procesiją suburti, surykiuoti uoliai padėjo, ir pats su dar trimis vyrais baldakimą nešdamas dalyvavo svėdasietiškos kilmės Lietuvos seimo narys, darbietis Gintaras Tamošiūnas. Kas ciesoriaus ciesoriui, o kas Dievo Dievui...

Žibuoklės

Iš nors nepatyrusių bet uolių mergaičių – barstytojų kraitelių po žengiančiųjų kojomis biro dangiškai melsvi žibuoklių žiedai. Choras iš pajėgos ir širdies gilumų traukė „ Linksma diena mums nušvyto, visi laukėm džiaugsmo šito...“ Visi trys varpai didingai dundėjo, rodėsi ir ketvirtasis – iš Alaušo sietuvos legendos jiems pritarė. Ir žinojimas praeities mano mintis vėrė – būdavo gi prieš šimtmetį dar ir bugnai didieji dundėjo, ir visas būrys šaulių iš savo šaudyklių Viešpaties garbei pro bokšto langus danguosna salves laidė. O pro buvusios klebonijos – dabar senelių prieglaudos langus jau ateiti nebegalėjusių veidai šviesūs žvelgė, lūpos maldas švenčiausias palaimingojo “ Aleliuja“ ritmu šnabždėjo.

Severiutė

Klebonas Vydas į labai jau retai lankomą, tarsi šventvietę, sakyklą įkopė. Vyskupo Liongino raštas nebuvo kažkuo ypatingas. Pasveikinimas, palinkėjimas, priminimas, kad išgyvename Dievui pašvęstojo gyvenimo metus, kad nors ir dažnai esame slegiami nelaimių akmens, bet visuomet turime Kristaus dovanojamą viltį. Dosniai krito į maršalkų kraiteles aukojamos euromonetos ir banknotai, pirmiausia jie bus atskaičiuoti kunigų seminarijos išlaikymui. Komunija, palaiminimai ir skelbimai – pasiteiravimas ar kas nors galėtų suteikti žinių apie Juozo Tumo - Vaižganto krikšto motinėlę Ksaveriją Grižaitę: kur ir kaip ji čia Svėdasuose senatvėje gyveno, kada mirė ir kur jos kapas?

Pakeleiviai

Šurum burum – vos keliolika minučių ir ištuštėjo bažnyčia. Tikras netikėtumas – besišypsantis, augalotas, tamsiabruvis, įdegęs, pietiečio išvaizdos vyrukas Žilvinas. Vos pažinau, gal visą dešimtmetį nesimatėme, kad tai tas pats kelių kunigų "akademijas" prėjęs linksmuolis mokinukas – klapčiukas. Taip, Anglijoje, netoli Peterboro, darbas geras, gyventi malonu, nors kartais į Lietuvą sugrįžti ir labai traukia, bet matyt „ nusės“ svetimame krašte – jau ruošiasi pirkti namą. Sugrįžus į Lietuvą mieliausi Svėdasai ir bažnyčia, kurioje tiek nuostabių valandėlių kadaise išgyveno. Jau duris rakinam, bet šeimyna – tėvai ir pora vaikų nedidžiausių labai labai žvilgtelėti koks gi tas Svėdasų šventovės vidus nori. Žiūri, gėrisi. Jie - Vilniuje gyvenantys kupiškėnai. Kanauninkas Vladas? Žino, pažįsta, štai šitą jų vaikelį jis Palėvenėje pakrikštijęs.

Margutis

Žymiausią visų laikų svėdasiškį Juozą Tumą – Vaižgantą kažkas prisiminė, aplankė, jo paminklo papėdėje žvakelę uždegė ir margutį padėjo. Gal net ne margutį, bet tikriausiu svogūnų lukštų dažalu ryškiai nurausvintą kiaušinį – vilties ir gyvybės ženklą. Kad atsirastų daugiau Svėdasams ir visai Lietuvai tokių koks Vaižgantas buvo.