Praėjusį rudenį pasaulio spaudoje pasirodė įspūdingas skaičius – 2 trilijonai. Tiek finansų krizės įkarštyje per maždaug pusantro mėnesio pasaulio mastu prarado privatūs pensijų fondai. Jie prarado tai, ką jiems buvo patikėję dirbantieji ir jų darbdaviai. © Asmeninio archyvo nuotr. Manau, jog per visus 2008 metus privačių pensijų fondų nuostoliai galėjo būti gerokai didesni. Juk pasaulinis vertybinių popierių indeksas per metus sumažėjo maždaug 43 proc

. Paprastai šnekant, jeigu pensijų fondas investavo į akcijas 100 mln. dolerių, per metus reali tų akcijų vertė sumažėjo iki 57 mln. dolerių (100 mln. – 43 mln.). Tačiau tai vidutinė pasaulinė netektis, o jeigu pensijų fondai investavo į Kinijos akcijas, kur vertybinių popierių kursas sumažėjo 65 proc., į Rusijos (sumažėjimas 73 proc.) ar Lietuvos (sumažėjimas 72 proc.), tai pensijų fondų patirta žala bus dar didesnė.

Šie skaičiai turėtų priversti visus, taip pat ir Lietuvos politikus, ekonomistus, žiniasklaidą susimąstyti, ar iš tiesų privatūs pensijų fondai yra tokie išganingi senatvės besitikintiems sulaukti individams, ar verta ir toliau didinti dalį, kurią iš Sodros surinktų socialinio draudimo lėšų perima privatūs pensijų fondai. Deja, vietoj rimtos analizės mums labai dažnai peršama propaganda.

Elektroninėje ir kitokioje žiniasklaidoje pasirodo straipsniai su aiškiai propagandiniais pavadinimais, pavyzdžiui „Įteisinta pensijų vagystė“ ( čia apie naujosios vyriausybės sprendimą sumažinti iš Sodros į privačius fondus pervedamą dalį), „Tyrimas: pensijų reformą reikia ne stabdyti, o plėsti“ ( o čia apie tariamą žmonių norą tą iš Sodros paimamą dalį didinti) ir panašiai.

Patekęs į lietuviškų privačių pensijų sistemą, žmogus iš sistemos išeiti negali. Tiesa jis gali patekti pas kitą pensijų feodalą t.y. į kitą pensijų fondą. Povilas Gylys: Tokiuose straipsniuose sunku įžvelgti norą žmonėms išaiškinti, kas tie privatūs pensijų fondai yra, koks jų veikimo principas. Juose nė su žiburiu nesurasi skaičių apie paskutiniu metu privačių pensijų fondų, o iš tiesų individualių tų fondų dalyvių, patirtą žalą, apie tai, kad visą riziką tie fondai yra sukrovę ant individo pečių, apie neaiškias finansų rinkų, kurios nemažu laipsniu veikia kaip kazino, perspektyvas.

Čia taip pat nerasi užuominų apie tai, kad tuose fonduose neveikia draudimo, t. y. rizikos apjungimo principas, koks veikia nekilnojamojo turto, automobilių ir t. t. draudimo srityje. „Tyrėjai“ ir „analitikai“ apeina ir dar vieną fundamentalų, t. y. asmens laisvės klausimą.

Jeigu jau kartą, kad ir visko gerai neapsvarstęs ir propagandinio , psichologinio spaudimo, nepakankamos informacijos ar dezinformacijos sąlygomis, nusprendei dalį savo „Sodros“ mokesčių nukreipti į privačius pensijų fondus, to savo ne krauju pasirašyto parašo negali atšaukti ir turi iki gyvenimo pabaigos likti to savo žingsnio įkaitu.

Tokį darbuotojo „ pririšimą“, „prikalimą“ prie privačių pensijų fondų, atimant iš jo teisę persvarstyti savo sprendimą galima laikyti savita XXI amžiaus baudžiavos forma. Kaip pamename iš mokyklinių istorijos vadovėlių, tik baudžiavos laikais žmogus visą amžių priklausė savo šeimininkui. Taip pat turėtume prisiminti, jog kapitalizmas tuo ir yra pažangesnis už feodalizmą, kad jame individas juridine forma nėra „prirakintas“ prie kapitalisto. Jis čia turi bent formalią pasirinkimo laisvę.

Patekęs į lietuviškų privačių pensijų sistemą, jis iš sistemos išeiti negali. Tiesa jis gali patekti pas kitą pensijų feodalą t.y. į kitą pensijų fondą. Deja, klausimas kaip prie demokratijos ir rinkos ekonomikos principų dera ši finansinės baudžiavos forma, mūsų elitiniams ekonomistams, politologams, žmogaus teisių gynėjams bei teisininkams nėra kilęs.

Kaip mūsų ekonomikos ekspertų karteliui iki šiol neatėjo į galvą ir kitas klausimas - kaip iš socialinio draudimo principais veikiančios „Sodros“, pinigai patenka į sistemą, kur draudimo, solidarumo principas neveikia.

Taip pat iš ekspertų neišgirsite ir abejonių dėl to, ar verta pinigus, kurių taip reikia paprastam žmogui, mesti į pasaulinį finansinį kazino. Kaip ir kiekviename kazino, jame, turim būti objektyvūs, galima išlošti. Tačiau tiesa ta, kad šiame lošime daugiau pralošiančių ir kad jame tik išimtinais atvejais pralošia lošimų sistemos šeimininkai.

Nes taip sukonstruota sistema – praktiškai jokios rizikos šeimininkams ir rizikuoja individualūs lošimo dalyviai. Per visus taip vadinamos pensijų reformos metus, buvo nuolat slopinamas dar vienas klausimas - kaip dalinis Sodros privatizavimas ( propagandistai šio žodžio bijo) paveikia dabartinių pensininkų ir valstybės finansų padėtį.

Dėl tokio slapukavimo labai retas Lietuvoje suvokia, kad iš dalies privatizavus Sodros surinktus mokesčius, valstybė tą Sodros netektį turi kompensuoti iš kitų mokestinių pajamų gautų surenkant PVM, akcizą ir t.t. Prieš privatizaciją tos lėšos galėjo būti skiriamos sveikatos apsaugai, mokykloms ir pan.

Jos, esant atitinkamiems politiniams sprendimams, galėjo būti skiriamos ir pensijų pakėlimui dabartiniams pensininkams. Juk jei dabar valstybė iš savo biudžeto perveda lėšas Sodrai - tik šiuo atveju dėl privatizacijos atsiradusiai skylei užkamšyti - kodėl to negalėtų būti ir tuo atveju, kai Sodra nėra privatizuojama.

Taigi, dalinė valstybinės Sodros privatizacija nagrinėjamu požiūriu turi dar bent dvi neigiamas pasekmes: pirma, didina viešųjų finansų deficitą ir antra, -mažina galimybes pensiją didinti dabartiniams pensininkams. Ar teko kada nors girdėti apie šiuos dalykus kalbant Laisvos rinkos instituto atstovus, ar garbius komercinių bankų ar centinio banko ekspertus?

Praėję 2008 metai buvo nesėkmingi privatiems pensijų fondams. Kai kurie jų dalyviai dėl akcijų kurso smukimo prarado didelę dalį savo būsimų pensijų. Tačiau pensinio kazino šeimininkai nenuleidžia rankų – jie toliau kovoja dėl iš „Sodros“ gaunamos lėšų dalies. Jų žmonės viešojoje erdvėje reklamuoja tuos fondus, smerkia valdžią, kuri bando mažinti iš „Sodros“ jiems pervedamą dalį nuo 5,5 proc. iki 3 proc. , vadindami šį veiksmą pensijų vagyste ir kitais aštriais epitetais.

Šie žmonės stiprūs, nes tarp jų pamatysi mūsų išgarbintus bankų ekspertus, galingosios žiniasklaidos atstovus ir patį Respublikos Prezidentą. Juk jis vetavo minėto procento sumažinimą. Kažin kodėl? Gal todėl, kad nesuvokia pensijų kazino principo, baudžiavinės dalyvių priklausomybės nuo tos kazino sistemos, pagaliau to, jog valstybinės pensijų sistemos privatizavimas didina įtampą viešuosiuose finansuose ? Jei taip, padėkime jam susivokti ir apginkime viešąjį interesą turėti efektyvią ir demokratišką pensijų sistemą.

Šaltinis: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/pgylys-musu-pensijos-pasauliniame-kazino.d?id=20110415