Konstitucija - apsamanojęs, bet tvirtas valstybės pamatas

Temos: Istorija
Data: 2013-01-08
Autorius: Julius PANKA

(Martynos Trinkūnienės nuotrauka)

Kiekvienų metų spalio 25-ąją Lietuvoje minima Konstitucijos diena, nes 1992 metais tą dieną Lietuvos piliečiai referendumu patvirtino šį pagrindinį šalies įstatymą. Mes dažnai nesusimąstome, kas ta Konstitucija, kuo ji vertinga ir ką ji duoda mums, paprastiems žmonėms, valstybės piliečiams. Tikrai nebus per daug pasakyta, kad Konstitucija – tai valstybės pamatas, tai kertinis akmuo, kurį pajudinus, sulaužius ar panaikinus, atsirastų grėsmė išnykti mūsų valstybei. Šiais metais švenčiame 20 metų jubiliejų nuo šio pamato padėjimo, nuo šio įstatymų įstatymo priėmimo. Kita vertus, ši Konstitucija nebuvo pirmoji Lietuvos valstybės gyvenime. Savo valstybingumą susiedami su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu, mes susisiejame su Lietuvos statutais, kurie anuo laiku buvo vieni pažangiausių įstatymų sąvadų Europoje. Lietuvos statutai buvo taip gerai apgalvoti ir parengti, kad paskutinis, trečiasis iš jų galiojo, iš esmės be pakeitimų beveik 300 metų. Prisimename taip pat labai pažangią ir modernią Gegužės 3-osios Konstituciją, kuri labai svarbi mūsų pietinei kaimynei Lenkijai, tačiau tai ne vien lenkų, bet ir visos Abiejų Tautų Respublikos kūrinys.

Šie metai yra jubiliejiniai ir dar vienam labai svarbiam mūsų šalies dokumentui. 1922 metų rugpjūčio 1 dieną buvo paskelbta Konstitucija. Tai dokumentas, kurį galima būtų drąsiai vadinti mūsų dabartinės konstitucijos pramote. Tai pirmoji jau mūsų Lietuvos, kaip tautinės valstybės, o ne daugiatautės ir daugiakultūrės kunigaikštystės, nuolatinė konstitucija. Iki tol buvo priimtos trys laikinosios – 1918, 1919 ir 1920 metų – konstitucijos. Jei lygintume 1922 ir 1992 metų konstitucijas, pastebėtume, kad labai daug tezių susijusios. Pažvelkime šiek tiek į pačias konstitucijas ir panagrinėkime jas.

Tikriausiai nedaug mūsų piliečių žino, kad jau pirmojoje 1918 metų laikinojoje konstitucijoje buvo numatytos lygios vyrų ir moterų teisės rinkti ir būti išrinktiems į parlamentą. Tikriausiai tie, kurie kartais siūlo absurdiškus įstatymų pakeitimus su lyčių kvotų sistemomis vadovybėse, prisidengdami lyčių lygiomis teisėmis ir galimybėmis, ir kaltina mus atsilikimu žmogaus teisių srityje. Jie galėtų pasidomėti mūsų šalies istorija. Mūsų valstybė buvo ne tik nuo pat savo valstybingumo atkūrimo pradžios pažangi lyčių lygybės prasme, bet tolerantiška bei pakanti visoms religijoms ir šalyje gyvenančioms tautinėms mažumoms. Aišku, mūsų įstatymuose nebuvo vadinamos „pozityviosios diskriminacijos“ principų, kurie apibrėžia, koks procentas valdžios institucijų, politinių ir visuomeninių organizacijų bei privataus kapitalo įmonių valdymo organuose privalo būti vienos lyties ar tautybės atstovų. Tai jau galėtų būti asmens diskriminacija – jeigu žmogus turi atitinkamas kompetencijas ar rinkėjų pasitikėjimą (jei tai yra renkama institucija), bet neatitinka kokios išankstinės kvotos proporcijų… Lietuva, 1918 metų lapkričio 2 dieną įtvirtinusi visuotinę lygią vyrų ir moterų rinkimų teisę, pralenkė tokias šalis, kaip Lenkiją, Austriją, Vokietiją, Liuksemburgą, Olandiją, Švediją, Belgiją, Didžiąją Britaniją, Airiją, Kanadą, Ispaniją, Portugaliją, Italiją, Graikiją, Monaką, Latviją, Šveicariją, Lichtenšteiną ir dar daugelį kitų Europos ir pasaulio valstybių. 1922 metų konstitucija nustato valstybės piliečių teises ir pareigas, pradinis išsilavinimas nustatomas visuotinis privalomas ir nemokamas (finansuojamas valstybės). Seimas buvo renkamas trejiems metams, naujai išrinktas parlamentas rinkdavo prezidentą, kuris, reikalui esant, galėjo paleisti Seimą. Konstitucijoje nedviprasmiškai išreiškiama valstybės parama santuoka paremtai šeimai, garantuojama žodžio ir spaudos laisvė, tikėjimo ir sąžinės, susirinkimų ir organizacijų kūrimo laisvė, teisė į susirašinėjimo slaptumą, Taip pat įtvirtinti socialinės apsaugos pagrindai – „Valstybė saugoja atskirais įstatymais darbininką ligoje, senatvėje, nelaimingais atsitikimais ir darbo trūkstant“. Konstitucijoje numatomas prioritetas smulkaus ir vidutinio žemės ūkio plėtrai ir dvarų parceliavimo būtinybė. Taip pat yra įtvirtinama, kad dviguba pilietybė negalima. Taigi prieš 90 metų priimtame dokumente yra surašyta beveik visa tai, kas ir dabar sudaro mūsų valstybės pagrindą, o kai kurios nuostatos išreikštos netgi aiškiau ir principingiau. Po šios nuolatinės konstitucijos buvo priimta dar keletas pagrindinio įstatymo variantų (1928 metų konstitucija iš esmės atkartojo 1922 metų konstitucijos teiginius, tik numatė daugiau teisių prezidentui, nes ši konstitucija buvo priimta jau po 1926 metų valstybės perversmo). 1938 metų konstitucija dar šiek tiek praplėtė valstybės bei piliečių teises ir pareigas, pakoregavo kai kurias nuostatas, joje taip pat, kaip ir 1928 metais priimtoje, suteikiama neproporcingai daug galių šalies prezidento institucijai. Vėliau buvo sovietų, nacių ir antroji sovietų okupacijos, kurių metu Lietuva neturėjo suvereniteto, todėl neturėjo ir veikiančios konstitucijos.

Pakeliui į partizanų vadų suvažiavimą. Iš kairės: Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Juozas Jankauskas-Demonas, Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas, Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas Adolfas Ramanauskas- Vanagas, Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininkas Urbantas Dailidė-Tauras. Jurbarko–Girdžių apylinkės, 1949 m. vasario 4 d. (Nuotrauka iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro archyvo)

1949 metais Lietuvos partizanų vadai, susirinkę Mėnaičių kaime (Radviliškio r.) esančiame bunkeryje, keletą dienų posėdžiavo ir pasirašė deklaraciją, kuri turėjo padėti pagrindus būsimai Lietuvos valstybei. Tai irgi galima vadinti, jei ne konstitucija, tai bent jau konstitucijos pagrindu, pagrindinėmis tezėmis. Pažvelkime, ką mūsų partizanai norėjo pasakyti ta deklaracija, kokią Lietuvą jie įsivaizdavo, už kokią valstybę jie liejo savo kraują ir padėjo galvą. Tai trumpas, vos dviejų mašinraščio puslapių dydžio dokumentas, tačiau jame randame visą įžangą į Lietuvos valstybės atkūrimą po okupacijos baigties. Lietuvos partizanų vadai labai tikėjosi, kad kils karas tarp demokratinių Vakarų ir stalininės tironijos ir Europa vėl bus perdalinta, vėl keisis sienos ir okupuotos teritorijos bus išlaisvintos, aneksuotos valstybės atgaus nepriklausomybę. Vakarų radijo stotys nuolat žadėjo, kad tuoj tuoj prasidės karas, partizanai iš paskutiniųjų kovodami nusprendė pasirūpinti, kad nebūtų politinės sumaišties, todėl Lietuvos atkūrimo gaires surašė šioje deklaracijoje. Joje numatoma, kad ateities Lietuva privalo būti demokratinė respublika, kad „Lietuvos valdymas vykdomas per laisvais, demokratiniais, visuotinais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą Seimą ir sudarytą Vyriausybę“. Šioje deklaracijoje numatoma, kad asmenys, okupacijų metu „išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą“, kad socialiniai klausimai turi būti vienu svarbiausių valstybės prioritetų, kad komunistų partija, kaip nusikalstama, negali būti teisiškai pripažįstama. Tai, kas nepaminėta šiame dokumente, privalo būti vykdoma pagal 1922 metų konstitucijos dvasią. Taigi partizanų vadų sunkiomis sąlygomis priimtoje deklaracijoje yra numatoma pasimokyti iš tarpukariu padarytų klaidų ir siekiama naująją Lietuvą statyti ant naujų, demokratiškesnių ir socialiai atsakingesnių pamatų.

Neužmirškime šio priesako, nes Konstitucija yra valstybės pamatas, pagrindinis įstatymas, ją reikia branginti, jos laikytis ir jokiu būdu nevalia pažeidinėti. 1992 metų konstitucijos kūrėjai ištesėjo partizanų vadų priesaką, jie į pagrindinį šalies įstatymą perkėlė 1922 metų konstitucijos ir 1949 metų Deklaracijos dvasią. Kiekvienas Lietuvos pilietis privalo suvokti, kad laikytis ir ginti konstitucines nuostatas yra pagrindinė jo pareiga, todėl mes neturime atlaidžiai žiūrėti į valstybės tarnautojus, Seimo narius ar net prezidentus, sulaužiusius priesaiką ir pažeidusius konstituciją. Taigi piliečiai ir partijos, kurie balsų pirkimu, klastojimais ir kitais nelegaliais būdais kėsinasi pažeisti mūsų visų teisę išsirinkti teisėtą valdžią, privalo būti nubausti taip, kad daugiau niekam nekiltų panašių pagundų.

Raktiniai žodžiai: Konstitucijos diena, Lietuvos konstitucija, Mėnaičių kaimas, Partizanai