Kas “išdūrė” Eligijų Masiulį ?

Po spaudoje ištiražuotų E.Masiulio ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės epistoliarikos žanro “šedevrų” didžiojoje žiniasklaidoje matome atsargias pastangas sukti diskusijos ienas į kelkraščius ir šalikeles. Mėginama gesinti gaisrą, skandalo paviršiun iš pradžių išmetant šalutinius klausimus – “Kam naudinga skandalizuoti politinės korupcijos bylą?” su negrabiai parengtais atsakymais – valstiečiams, “Lietuvos Rytui” ir pačiam skęstančiam be gelbėjimosi rato Eligijui Masiuliui.

Koservatoriai siūlo “neieškoti sliekų ant asfalto”, negriauti politinės sistemos, kurią (paradoksas) nuo neatmenamų laikų jie patys griovė intrigomis ir užkulisiniu veikimu, kai tik neturėdavo Seime daugumos ar valstybei vadovaudavo ne jų Prezidentas. Prezidentūra jau antra savaitė išvis nesugeba suformuluoti bent kiek įtikinanamos versijos.

Gerai prisimename konservatorių anuomet sustrateguotą laikyseną, niekinti visus nesusipratėlius, vatnikus, sovietų nostalgikus, populistus ar šiaip naivuolius inteligentus, kurie neva lengvai pasiduoda Kremliaus tirštėjančiai propagandai.

Schemutė veikė gerai, nes turėjo patikimai parengtas ir unisonu veikiančias politines, žiniasklaidos ir teisėsaugos bei teisėkūros platformas. Prezidentė veikė išvien su dešiniojo sparno politikais, daužė A.Butkevičiaus “bebrus”, V. Uspaskicho “graužtukus”. BNS, Delfis, 15 min., LRT ir Valstybės žinių chorai giedojo unisonais, o Gaidžio sociologiniai tyrimai pritarė rodydami tai ką ir privalėjo rodyti - pasakišką D. Grybauskaitės lyderystę, konservatorių ir liberalų sąjūdžio reitingų augimą.

Priešrinkiminės starto pozicijos ir konservatorių, ir liberalų, ir valstiečių buvo apylygės, bet nereikia užmiršti, kad liberalų sąjūdžio populiarumo dinamika buvo įspūdingesnė už konservatorių. Prisiminkime ir tai, kad pastariesiems vos ne “burtų” pagalba pradėjo vadovauti patriarcho anūkas G. Landsbergis, neturintis jokios politinės patirties ir politinio kapitalo, išskyrus marketingo fabrikų transliuojamą jo jauną amžių ir politinę naujosios konservatorių kartos perspektyvą.

Konservatorių elektoratas gūžčiojo pečiais. Patriarchas jiems perrašė scenarijų – sukti nuo tremtinių ir pagyvenusio amžiaus “mamutų” į agresyvų ir greitą neoliberal - genderistinį facebukinį “cool” jaunimėlį, nieko bendra neturintį su konservatyvumu.. Partija darė vertybinį judesį, sukdama nuo tradicijos link modernybės ir neoliberalizmo. Žodžiu, ėmė taikyti į Liberalų sąjūdžio elektoratą, kuriuo, pajutę gerą vėją, Masiulio ir Šimašiaus liberalai kažin ar labia norėjo su konservatoriais dalintis. Šie, jausdami prezidentės tariamą paramą, pradėjo žaisti savo žaidimą.

Šachmatų meistras galėjo skaičiuoti taip. Dešiniųjų elektoratas gana pastovus, bet per aukštai šoka partneris E. Masiulis ir jo vadovaujama partija. Efektingai nukirtus figūrą, didelė dalis rinkėjų, neturėdami pasirinkimo, siūbtelės į konservatorių stovyklavietę, nes vertybinių skirtumų beveik nebelikę.

Paskaičiuota buvo beveik teisingai, konservatoriai per rinkimus dalį liberalų elektorato susigraibė. Sugebėjo net laimėti pirmąjį rinkimų turą, bet kas iš to? Beviltiškai pralaimėjo antrąjį, ir dar pašonėje vietoj partnerių įsitaisė nesukalbamą ir išdavystės nuoskaudos negalintį nuryti gentvilistų sparną.

Tokia buvo politinė situacija prieš dvejus metus, kai visai netikėtai 2016 gegužės pradžioje nelyg iš giedro dangaus trinktelėjo perkūnas. Su šimtatūkstantine STT pažymėta “paskola” už rankos buvo nučiuptas Prezidentės favoritas Eligijus Masiulis. Netikėta buvo visiems.Esminis klausimas, kas valdovei pasakė Garde?

Nesimatė ir kokių nors įtikinamų paaiškinimų, išskyrus E. Masiulio pažadus su užuominomis, kad jis kažkada atskleis šio trilerio užsakovus. “Palaukit”, - sakė Eligijus. Palaukėm. Eligijus, atrodo, pažadus pradėjo tesėti. Lietuvos rytui paviešinus “tiulpaninį” susirašinėjimą, ėmė sklaidytis rūkai ir atsivėrė tokie politinės korupcijos horizontai, kokių negalėjai tikėtis.

Kaip ir kertinis klausimas, kas buvo tikrasis E. Masiulio ir Liberalų sąjūdžio skandintojas ir kas iš tikrųjų elegantišką liberalų sunaikinimo provokaciją sustrategavo. Prisimenant istoriją su Audriaus Butkevičiaus “suvystymu” peršasi mintis, kad patriarchas pakartojo jau kartą sužaistą kombinaciją. Na,gal truputėlį permodeliavęs ir pritaikęs naujam "klijentui".

Kodėl Prezidentė tam nepasipriešino ir leido nukirsti savo favoritą, čia jau kita tema apie galias veikti iš užkulisių ir "pakabintos" tulpės statusą.

Beje,užkulisinis veikimas - tai abiejų mūsų fasadinių asmenybių išskirtinis būdo bruožas. O kaip techniškai visa tai buvo atlikta, per apkaltą turėtų paaiškinti prezidentė, su liberalais ir Masiuliu žaidusi patriarcho pasiūlytą žaidimėlį - katę ir pelę.

Liudvikas Jakimavičius

Komentarai

KK. Vis dėlto kirba klausimas. Masiuliui buvo vykdomas ir pritaikytas operatyvinės veiklos modelis. Be teismo leidimo tokie veiksmai negali būti vykdomi, o ypač prieš asmenį, turintį neliečiamybės statusą. Pagal viską Prezidentė negalėjo nežinoti, kad prieš partijos lyderį ir jos susirašinėjimų draugą yra vykdoma tokia operacija, trukusi, matyt, ne vieną mėnesį. Kieno tad užsakymu visa tai buvo pradėta?