Sukanka 47-eri metai, kai, protestuodamas prieš sovietinį režimą, Kaune susidegino Romas Kalanta. Įvykis sukėlė visoje Sovietų Sąjungoje precedento neturėjusias protesto akcijas, o Lietuvoje paskatino tolesnę kovą dėl šalies nepriklausomybės.
Pasak liudininkų, 19-metis vaikinas apsipylė benzinu, o užsiliepsnojęs sušuko „Laisvę Lietuvai“. R. Kalanta buvo nuvežtas į ligoninę, tačiau jo atgaivinti nebepavyko.
Apie šio poelgio motyvus jis rašė savo užrašuose, nurodęs, kad dėl jo mirties esą kalta tik santvarka. R. Kalantos žūtis paskatino protestus, o sovietų valdžios bandymas paankstinti laidotuves sukėlė dar didesnį visuomenės pasipiktinimą – į gatves išėjo keli tūkstančiai žmonių. Jiems malšinti pasitelkta dvigubai daugiau pareigūnų.
Per gegužės įvykius sulaikyta apie 400 aktyvistų, dalis jų vėliau nuteisti.
R. Kalantos susideginimas atkreipė dėmesį į okupuotos šalies padėtį ir Vakaruose, o Lietuvoje paskatino žmones toliau kovoti dėl nepriklausomybės.
Gegužės 14-oji šalyje minima kaip Pilietinio pasipriešinimo diena. Kaip prieš trejetą metų ją organizavo Jonavos jaunimas, žiūrėkite ČIA Deja, tokio jaunimo Lietuvoje dar mažoka. Svėdasuose taip pat...
Prieš 50 metų..........
"1972 metų gegužės 14 diena. Sekmadienis. Romas atsikelia labai anksti. Apsirengęs tyliai praveria motinos kambario duris. Ji dar guli, apsimeta mieganti. Jis atsiremia į durų staktą ir ilgai žiūri į motinos veidą. Vėliau motina prisimins: „Jis niekad taip nedarydavo. Niekad…“ Matyt, taip atsisveikino. Apie vidudienį dar motinos paklausė: „Ar tu atsiėmei mano draudimą? Aš gi tau sakiau – atsiimk draudimo pinigus! Dabar jie pražus!“ (Nemunas 1990, nr. 3: 23)
Vežėjų ir Ariogalos gatvių sankryžoje R. Kalanta priėjo prie draugų, rankose laikydamas tuščią stiklainį ir paprašė benzino. Šie nustebo: „Neturi motociklo. Kam tau jo reikia? Gal nori padegti namą?“ Bet Romas prašė toliau: „Ne namą noriu padegti, yra labai svarbus reikalas. Duosiu rublį“.
O draugams kaip tik pritrūko alui.
R. Kalanta nuėjo į parduotuvę išsikeisti savo trijų rublių, o draugas sandėliuke jam pripylė A-72 benzino. Romas padavė 60 kapeikų. Draugas priminė, jog buvo sutarta, kad duos rublį. Romas laikė rankose stiklainį, pažiūrėjo į draugą nesuprasdamas, atidavė rublį ir nuėjo. Panerių gatvėje esančioje stotelėj R. Kalanta palaukė autobuso, kuriuo nuvažiavo į Kauno centrą.
Maždaug dešimt minučių prieš pirmą valandą dienos „Elektros” gamyklos inžinierius Aleksandras Guskovas atsisėdo šalia Kauno muzikinio teatro esančiame sodelyje šalia fontano pavalgyti. Tuo metu parko pakraščiu link gastronomo žygiavo keturi Kauno specialiosios milicijos mokyklos kursantai. Takeliu fontano link ėjo iš darbo 10-osios vidurinės mokyklos mokytoja Ana Rozanova. Prie Romo pribėgo maždaug 14 metų paauglė, kuri nustebo pamačiusi nusirenginėjantį vaikiną. Šis liepė mergaitei bėgti namo ir ta pakluso, bet nubėgdama dar atsigrežė. Ir suriko.
Inžinierius A. Guskovas, skaitęs laikraštį ir išgirdęs siaubingą riksmą, suprato, jog atsitiko didelė nelaimė. Pamatė liepsnojantį didelį ugnies stulpą, iš kurio iššoko žmogus. Šis dar kažką pasakė, bet rusas nesuprato, ką. Pribėgo teatro aktoriai, kursantai. Anot liudytojų, degantis žmogus prašė greičiau jį pribaigti. Kursantai ėmė švarkais daužyti ugnį ir ją nuslopino.
Kauno muzikiniame teatre tuo metu vyko spektaklis „Saugokite peteliškę“, kuriame vaidino ir M. Tenisono pantomimos trupė. Tą dieną Kauno pantomimos trupė turėjo vaidinti du spektaklius: dieninį ir vakarinį. M. Tenisonas po daugelio metų prisiminė: Prie manęs pribėgo vienas iš darbuotojų ir pranešė, kad dega žmogus. Iš pradžių nieko nesupratau – kur dega žmogus: scenoje ar teatre? Mane patraukė tarnybinio išėjimo link, budėtojas į rankas įdavė gesintuvą.
Tada išvydau parko skvere liepsnojantį žmogų. Bėgau prie jo, kaip dabar prisimenu, svarsčiau, kaip galėčiau jam padėti. Galvojau, ar purkšdamas gesintuvo chemikalus dar labiau nepakenksiu tam žmogui. Gesintuvo taip ir nepanaudojau. Šalia jau buvo 2 vaikinai, spėju, profesinės mokyklos moksleiviai, jie švarkais gesino ugnį. Supratau, kad pagalba jau teikiama, manęs čia nereikia, todėl grįžau į teatrą. Po kurio laiko mačiau, kad atvyko ugniagesių automobilis, vėliau – greitoji. Tą žmogų nešė neštuvais, pamenu, jis buvo sustingęs nuskendusio žmogaus poza: rankos ištiestos į priekį, kojos kiek suriestos (Delfi.lt 2016 m. spalio 17 d..).
Tame pačiame teatre orkestras repetavo A.Belazaro „Kupriuką muzikantą“. Salėn įbėgo kažkas iš scenos darbininkų: „Ten dega žmogus!“ Dirigentas nesuprato, kas atsitiko, ir pradėjo orkestro repeticiją… Vakare teatre lyg niekur nieko rodys A. Dvoržako „Undinę“, o greta miesto sode milicininkai ir desantininkai gaudys hipius. A. Dvoržako muzika, skambėjusi kaip laidotuvių giesmė, primins 1968 metų rupgjūčio dienas Prahoje. Ta pati neviltis, tas pats skausmas.Netoli Lenino paminklo civiliai apsirengę vyriškiai, sugriebę vaikinus už ilgų plaukų, apsivynioję juos aplink rankas, abejingai daužė jų veidus į suolų kraštą, laukdami kol pasirodys kraujas.
Pirmoje tarybinėje ligoninėje Vilniuje dideli ir maži viršininkai nerimavo ir komandavo gydytojams: „Bet kokia kaina privalote išgelbėti Romo Kalantos gyvybę!“ Romas dar buvo neatsibudęs po didelės morfijaus dozės. Motina paprašė žirklių ir atsargiai nukirpo apsvilusių plaukų sruogas nuo papilkėjusio sūnaus veido. Ji dažnai jam sakydavo: „Pamatysi, kada nors naktį aš tau tikrai nukirpsiu tas begėdiškas kudlas!“ Tuomet Romas baisiai užpykdavo ir užsidarydavo savo kambarėlyje.
Gydytojas Romo broliui Antanui pasakė: „Stebuklo nebus… Kraujo perpylimas nebepadeda… Totalinis kūno nudegimas…Gyvens, kol atlaikys širdis“.
Po vidurnakčio Romas atsimerkė. Motina pasilenkė prie sūnaus.
– Ar tau neskauda?
Jis tik sumirksėjo.
– Kodėl tu taip padarei?
Vaikinas vėl užsimerkė (Nemunas 1990, nr.4: 43)
Romas Kalanta mirė pirmadienį anksti ryte. Po R. Kalantos žūties buvo bandoma ieškoti kokių nors jį sukompromituoti galinčių faktų. Jau atliekant teismo medicininę ekspertizę, medikų buvo prašoma atkreipti dėmesį į tai, ar nėra teismo medicininių duomenų, liudijančių, kad R. Kalanta vartojo narkotikus ar prieš mirtį būtų išgėręs alkoholio. Narkomano ar išgėrusio žmogaus žūtis būtų buvusi puiki kompromituojanti medžiaga.
Atlikus skrodimą į visus šiuos klausimus atsakyta neigiamai, taip pat pažymėta, kad nerasta jokių kitų anatominių pakitimų, galėjusių turėti įtakos jo psichinei būklei. Saugumo pareigūną ši žinia nuteikė blogai. Jis net neatsisveikinęs išėjo iš morgo. Tik prieš kelias valandas Maskvai buvo pranešta: „Kalanta buvo girtas!“ Kažkas paskleidė žinią, kad Kauno hipiai nori pagrobti Kalantos palaikus ir palaidoti pagal kažkokį savo ritualą. Kad tai buvo melas ir kur iš tikrųjų slypi esmė, suprato ne tik šeimos nariai. Dėl viso pikto duris vis tiek užrakino. Greta Romo draugai pasiryžo nakties budynėms. Tylėdami jie atsisveikino su neatpažįstamai pasikeitusiu Romu Kalanta (Nemunas 1990, nr. 4: 44).“
Ištrauka iš Juozo Brazausko istorinės apybraižos „1972-ieji. metai, pažadinę tautą“ (leidykla „Rūta“, Vokietija, Hambruecken, 2022)
Ačiū Angelei Daivai Digaitytei už tai, kad neleidžia mums pamiršti.
Dalyvio, Sąjūdžio Bendražygio atsiminimai.
Teko dalyvauti 1972 metų Kauno įvykiuose po Romo Kalantos susideginimo. Informacija apie šį įvykį pasklido žaibiškai. Jau tą pačią dieną žinia apie tai pasiekė mus. Šeimoje ir mokykloje aptarinėjome šiuos įvykius. Mokykloje draugai pasakodami labiau orientuodavosi į konkrečius, pačių dalyvautus ar tiesiog matytus susirėmimus tarp demonstrantų ir milicijos.
Mes namuose aptarinėdavome šiuos įvykius kiek plačiau, tai tiesiogiai susiedavome su politine situacija, Lietuvos nepriklausomybės problemomis. Žinoma, mama perspėdavo: „vaikai, būkite atsargūs“. Dėl informacijos pilnesnio vaizdo klausydavomės „Amerikos radijo“. Tuo metu lietuviška žiniasklaida įvykius nutylėdavo arba skelbdavo absoliutų melą. Metas buvo įdomus ir šiuo metu jaunimui sunkiai suprantamas. Atėjus į mokyklą matuodavo plaukų ilgį, jei plaukai siekdavo apykaklę, varydavo į kirpyklą. Jeigu ką nors norėdavo nubausti, tai nukirpdavo visai plikai. Kaip aš juokiuosi jau šiais laikais, kad būtent sovietų valdžia gamino Skinus – Skinhedus.
Tuo metu dar neatrodžiau labai dideliu teroristu ir net nelabai panašus buvau į hipį, kurių tuometinė valdžia labai neapkentė ir bijojo. Tuo metu mokiausi Kauno II vidurinėje mokykloje (dabar Maironio universitetinė gimnazija) 9 klasėje. Kiekvieną dieną eidavau į Laisvės Alėją, miesto sodą. Stebėjau kaip palaipsniui vystėsi, augo protestai. Pradžioje lyg ir nieko ypatingo nevyko. Nors milicija Kauno miesto sodelyje, prie muzikinio teatro saugojo Romo Kalantos susideginimo vietą, tačiau prieiti netrukdė.
Žmonės paties Romo Kalantos tuo metu nelabai žinojo. Dar tik pradėjo sklisti kalbos kas jis toks, iš kur. Tiesiogiai jį pažinojusių buvo nedaug. Politine veikla irgi nebuvo pasižymėjęs. Visiems labiau buvo svarbu pats gandas, kad susidegino už Lietuvą. Šis gandas buvo perduodamas vienas kitam. Dalis žmonių toje vietoje pradžioje lankėsi vedini elementaraus smalsumo. Pirmomis dienomis labai daug žmonių nebuvo. Mano supratimu, jei valdžia būtų sugebėjusi išlikti protinga, tai protesto reakcijos nebūtų taip išsiplėtojusios. Žmonės smalsiai dairydavosi, nereikšdami jokių karštų emocijų.
Pavieniai žmonės atnešdavo ir padėdavo į susideginimo vietą gėlę. Kai tų gėlių susikaupdavo keletas, milicija jas brutaliai išmėtydavo. Būtent šitas gėlių išmėtymas buvo pagrindinis provokacinis momentas, sukeldavo teisėtą žmonių pasipiktinimą, pasigirsdavo skanduotės „gėda“. Kadangi procesas vis kartodavosi, žmonių reakcijos vis stiprėjo. Gėlių atnešimas pradžioje buvo pagrindinė ir kažkiek legali protesto forma ir tas stiprėjo.
Milicijos elgesys, tas gėlių išmėtymas buvo jau tarsi ne tik pažeminimas konkretaus pasiaukojusio asmens, bet ir visų aplinkinių. Žmonės prieš tai protestavo. Įvyko taip, kad svarbus pasidarė ne tik susideginęs Romas Kalanta, bet ir toje aplinkoje žeminami žmonės. Savo žeminimą žmonės suvokė kaip okupacinio režimo pasekmę, dėl to palaipsniui kilo ir žmonių reikalavimai.
Aišku, atsirasdavo vienas kitas žmogus, kuris tai paskatindavo. Kas jie tokie buvo, nei dabar, nei tuo metu neturėjau supratimo. Jie pažnibždėdavo, kada rengiami masiniai susirinkimai, kas darosi su pačiu Romu Kalanta, apie laidotuves. Nors pačios akcijos buvo pagrinde jaunimo, informaciją skleidė labiau pagyvenę žmonės. Todėl kai dabar primta šitas akcijas vadinti jaunimo akcijomis, pilnai nesutikčiau. Pradėtos garsiai minėti okupantų ir Lietuvos laisvės sąvokos. Keitėsi žmonių susiėjimų pobūdis.
Pradžioje tai virto piketu, vėliau mitingu. Valdžia naudojo vis daugiau jėgos, o žmonės atkakliau priešinosi. Visų tų įvykių metu buvo labai daug fotografuojama, netgi filmuojama. Vėliau, kai buvo galima pamatyti nuotraukas ir matyti prie žmonių prirašytus skaičiukus, pasidarė aiškus visų tų fotografavimų tikslas. Fotografus, kurie buvo ne KGB atstovai labai greitai sugaudavo, išplėšdavo juostas ar net visai sudaužydavo fotoaparatus, uždroždavo dėl aiškumo bananu. Dalis fotografų dirbo laisvai, nors jie buvo be uniformų, jų milicija neliesdavo. Dalyvaujant didelėje minioje visada yra drąsiau.
Atskiri asmenys minioje garsiai šaukdavo įvairius drąsius šūkius, o dauguma žmonių jiems entuziastingai pritardavo. Tuo metu žmonės elgėsi drąsiai prieš valdžios atstovus. Nekreipė jokio dėmesio į raginimus skirstytis. Valdžia naudojo besikeičiančią taktiką. Kartais kalbėjo gražiai, kartais liepdavo pulti milicijai. Kartais ir kai kurie žmonės elgdavosi provokuojančiai. Vieną dieną Kauno valdžia atvyko automobiliu ir iš jo gražiais žodžiais įkalbinėjo visus skirstytis, skleidė propagandinę demagogiją.
Susirinkusieji atsakydavo įvairiomis skanduotėmis. Kalbos baigėsi, kai kažkas iš minios sviedė į automobilį stiklinį butelį, kuris suduždamas sudarė, kad ir nedidelį, bet sprogimo įvaizdį. Milicija iš karto puolė ir, žinoma, arčiausiai buvusius aptalžė, bet tuo metu žmonės nelabai bijojo milicijos. Jiems priešinosi, apmėtydavo įvairiais plytgaliais, nevengdavo ir tiesioginių kontaktų. Žinoma, milicija, padedama draugovininkų, mušė skaudžiai. Pagrindinis jų ginklas buvo „bananai“. Nuo jų smūgių kartais tiesiog netgi sutrūkdavo striukės.
Labiausiai mušdavo atskirus žmones, kuriuos jiems pasisekdavo išsklaidyti ir nustumti kur nors į pašalį, toliau nuo didesnės minios akių. Mitingų dalyviai surengdavo eitynes. Ne tik miesto sode, bet ir visoje Laisvės Alėjoje buvo daug žmonių. Juos tarpais išvaikydavo, bet žmonės vėl susirinkdavo. Žmonių daugėdavo vakarais, tuo metu vykdavo ir daugiau susirėmimų su milicija. Buvo statomos barikados iš suolų, apie medžius buvusių metalinių rėmų. Dėl šitų barikadų Laisvės Alėja ilgam buvo likusi be suolų, kurias valdžia dėl savo šventos ramybės iš miesto išvežė.
Tarpais viskas atrodydavo panašu į atvirą maištą. Buvo nukentėjusių ne tik demonstrantų, bet ir milicininkų. Tarp nukentėjusių buvo mano mokyklos mokinių. Nukentėjo langai, automobiliai. Buvo išdaužyti tuo metu garsiosios kavinės „Tulpė“ langai. Didžiulį žmonių pasipiktinimą sukėlė valdžios elgesys laidotuvių metu. Romos Kalantos kūną saugumiečiai iš namų, kur buvo pašarvotas, pagrobė ir slapčia, anksčiau laiko palaidojo. Dėl šio elgesio žmonių pasipiktimas pavirto į pačią didžiausią protesto demonstraciją. Nuo Romo Kalantos namų į Laisvės Alėją pajudėjo jau organizuota žmonių minia.
Didžioji žmonių dalis, net nežinodami kur yra Romos Kalantos namai, iš karto protestuoti rinkosi į Laisvės Alėją. Valdžia prieš taikius žmones panaudojo brutalią prievartą. Reikia pripažinti, kad pasidarė baisu, kai gatvėse pasirodė armija. Ne tik aš, bet ir kiti žmonės nuo jos traukėsi ir laikėsi saugesniu atstumu. Neteko matyti, kad prieš armijos dalinius būtų priešinamasi. Tuo būdu iš Laisvės Alėjos žmonės buvo išstumti. Išsklaidyti žmonės buvo gaudomi ir mušami jau milicininkų ir draugovininkų. Nors buvau gana atsargus, visgi teko paragauti komjaunuoliškų draugovininkų kumščių ir kaip tik tuo metu, kai aš nusprendęs, kad tą dieną nuotykių užteks, per Laisvės Alėjos kiemus nutariau pasiekti autobusų stotį.
Ėjau vienas su mokinio portfeliuku rankoje. Keletas jaunuolių prabėgo pro šalį, paskui juos pasirodė komjaunuoliai su raudonais raiščiais. Matyt jie nusprendė, kad tų jaunuolių nepavys ir nutarė pasitenkinti lengvesniu grobiu. Aš niekur net nebandžiau bėgti ar slėptis, savo elgesiu nebandžiau jų kaip nors provokuoti, todėl jiems tapau lengvu grobiu, mane tiesiog sugriebė ir pradėjo mušti. Susidarė įspūdis, kad jiems mušti smagu. Nelabai aš ten ir nukentėjau, nors po vieno smūgio teko patirti skridimo pojūtį ir po jo atsitrenkti į tokį didelį geležinį skydą.
Labiau liko nuostabos jausmas, kodėl žmogus su tokiu malonumu mušamas ir, žinoma, niekam iki šiol nereikalingi ir ilgam slėptini prisiminimai. Galiu iki šiol tik džiaugtis, kad tie „draugovininkai“ net nebandė domėtis, ką muša. Daugumas protestų organizatorių buvo sugaudyti. Jiems buvo keliamos baudžiamosios bylos ir taikomos įvairios persekiojimo formos. Daugumos tų jaunuolių gyvenimas buvo sulaužytas, jie negalėjo mokytis ar gauti darbą, nesugebėjo prisitaikyti „išsivysčiusioje socialistinėje visuomenėje“.
Oficialiai skelbiamose šių įvykių istorijose kažkodėl nutylima apie palaipsnį protestų vystymąsi, ilgą visų įvykių laiką, kurie truko keliolika dienų ir pagrindinis akcentas sudėtas tik į jaunimo eiseną Romo Kalantos laidojimo dieną, nuo jo namų į Laisvės Alėją. Juk net palaidojus Romą Kalantą, dar į Laisvės Alėją, miesto sodą rinkdavosi žmonių, o ten patruliavo uniformuoti milicininkai ir neuniformuoti saugumiečiai, dalis žmonių būdavo sulaikomi, apklausiami. Ilgaplaukiai dar ilgai nebaudžiami negalėjo būti Laisvės Alėjoje.
