"Kol tiesa dar tik maunasi kelnes, melas apibėga pusę pasaulio," - pasakė V. Čerčilis.
Ir išties - prasidėjus antriems pandemijos metams, racionalūs, sveiko proto balsai pamažu ima nustelbti meluojančius ir panikuojančius.

Tapome unikalaus socialinio eksperimento dalyviais. Išvydome, kaip tariamas pavojus gali atimti protą, kaip artimieji valdžios nurodymu gali tapti svetimais, o sveiki - sergančiais.
Daugiau nei metai absurdo, pradedant kaukėmis viešose vietose ir baigiant uždarytomis ugdymo įstaigomis ir sunaikintais verslais.

Smagu, kad visa tai lėtai traukiasi į istorijos šiukšlyną.
Liūdna, kad pasekmes jausime ne vienus metus - dauguma valstybių rekordiškai praskolintos, bedarbystė pasiekusi seniai nematytas aukštumas, neretas žmogus įgijęs psichikos problemų.

Nebepamenu, kas, protingai pastebėjo, jog už tai, kad nebuvo karo, reikia dėkoti atominių ginklų kūrėjams. Vietoj to gavome namų areštą ir priverstinį pasitraukimą iš darbo rinkos. Išties, karą išgyventi būtų sunkiau.
Kita vertus, liūdina ir neramina klausimas, kada visuomenei nebereikės tokio parazitinio "perkrovimo", kurio metu turtingieji dar labiau praturtėja, o vargšai dar labiau nuskursta? Ar tai yra toks pats status quo kaip žemės sukimasis aplink saulę?

Jau daugiau nei metai neturėjau tikros šventės, nebuvau kine ar teatre. Lyg didžiausios pramogos laukiu galimybės išgerti puodelį kavos kavinukės terasoje.
Ir džiaugsiuosi naujomis galimybėmis kurti gyvenimą.

Tai, kas prarasta, reikia atstatyti.

Lidžita Kolosauskaitė