"Man didelė garbė laikyti rankose Jūsų visų

didelio triūso įvertinimo ženklus" - sako Virginija

Grįžtu mintimis...

Šiandien truputį atlėgo karščiausi bendruomenių sambūrio „Visi savi“ įspūdžiai ir jau galiu ramiai peržvelgti Svėdasų bendruomenės Didįjį Nuotykį Ažuožeriuose.

Kažkodėl kyla asociacija, kad kūrėme filmą, kur buvo visa kino filmui „Eilinė diena rojuje – Svėdasuose“ reikiama atributika: scenarijus ir jo autoriai, režisierius, grimuotojas, stilistas, kostiumų dailininkai, aktoriai, prodiuseris, muzika ir dainos, rekvizitas, rėmėjai, eiga, premjera, kritikai ir kritika, verinimai bei Didysis apdovanojimas.

Dalyvavusieji „filmą“ matė savo akimis, o nedalyvavusieji gėrė įspūdžius iš dalyvavusiųjų pasakojimų, gausybės nuotraukų, post‘ų, komentarų ir padėkų. Viskas baigėsi, ima rimti, tačiau... kaip ir kiekvieno filmo pastatyme įdomiausi dalykai vyksta „už kadro“, taip vadinamas Backstage, kur įvykius ir juos nulėmusias priežastis žino tik filmo kūrėjai. Kartais tomis mielomis akimirkomis būna pasidalinama ir su publika. Gera praktika. Pasinaudosiu ja ir šiandien papasakosiu kelias filmo „Eilinė diena rojuje – Svėdasuose“ Backstage istorijas.

Pradžia. Ar yra norinčiųjų dalyvauti? Trys rankos. Ačiū Mildai, Vitalijai ir Jolantai. Tai jų dėka šiandien turime džiuginantį rezultatą, nes pradžioje entuziazmo buvo mažai.

Ką darysime? Ačiū Mildai ir Ramunei už pramuštus ledus ir pasiūlytas pirmąsias idėjas. Ačiū Sonatai, kad pakvietė mane ir Astą „pageneruoti idėjas“. Svajojant ir fantazuojant pirminių idėjų pagrindu ėmė rastis scenarijus, kuris vystėsi, augo, plėtėsi įtraukdamas vis naujus personažus, scenas, reikalaudamas vis daugiau rekvizito ir žmonių, kurie galėtų tai išpildyti. Praėjo pusė paros, fantazijas reikia pristatyti darbo grupei. Neramu.

Ar pritars? Pristačiau. Ir čia nuskamba pranašiški Ramunės žodžiai: „Pridarysite tiek, kad kitais metais turėsite šventę patys organizuoti“ – kaip pirštu į akį režisierė dūrė. Scenarijų darbo grupė patvirtino. Uch! Kitas žingsnis – darbų pasidalinimas. Reikia daugybės žmonių pagalbos, nes vienas žino tą, kitas turi kitą, trečias gali kažką, ketvirtas, penktas, šeštas... ir taip iki miestelio pakraščių ir dar už jo ribų...

Neramu. Ar atsilieps į prašymą padėti šitiek žmonių? Pradedame skambinti. Stebiu komandą. Sutiko pirmas, suriko antras, sutiko trečias... sutiko visi iki vieno, nė vieno „ne“. Komanda apimta džiugesio ir pakylėta. Pasipila čiauškėjimas, replikos ir juokas, juokas, juokas... Štai dėl to juoko galima ištverti viską! Sutariame dar vieną susitikimą ir skirstomės darbų dirbti. Patys juk nenusidirbs.

Didysis pasitarimas. Susirinko darbo grupė. Jaukiai įsikūrėme Bendruomenės namų virtuvėje, mūsų juk nedaug. Tvyro nekantrumas ir slopinamas džiugesys. Dar ne visi susirinko, bet taip norisi pradėti... ech, pradedu. Liejasi pasakojimas, prisijungia nauji dalyviai, pradedu iš naujo, pasakoju. Ateina daugiau žmonių, jau trūksta kėdžių, vėl pradedu iš naujo, pasakoju.

Džiugiai, su dovanomis ir juoku ateina dar bendruomeniškių, atnešame kėdžių, sėdame glaudžiau, vėl padedu iš naujo, pasakoju, o aplink šurmulys ir slopinamas juokas. Pačiai juokas ima, bet gi turiu išlaikyti rimtą miną, kad darbinis nusiteikimas neišgaruotų ir papasakoti viską, ką esame sumanę ir ką jau esame padarę. Durys atsidaro ir tyliai įeina dar vienas, labai svarbus šiam filmui asmuo. Vėl pradedu pasakojimą iš naujo...

Medus. Paprašiau nedaug, kad turėtume turgelyje kuo „prekiauti“. Atlekia bitelių šeimininkė Dalia tik ką biteles pamelžusi su 20 litrų talpos kibiru! „Ar indelius pasiruošei?“ Aš be amo likau. Paėmiau apie porą litrų, bet užtat tiesiai iš kibiro su kraneliu! Ačiū, Dalyte!

Penktadienis. Na, kaip visada, liko viena naktis ir jūra nepadarytų darbų... manau, kad ne man vienai, nes kur skambinu, ten užsiėmę pasiruošimu, o man skambučiai pilasi tik renginio klausimais. Vakarėja. Autobusiuko, pakrauti rekvizitui, nėra. Sugedo. Sėdžiu, kaip ant adatų. Laukiu. Kuriu planą „B“. Skambutis. Pataisė, išvažiuoja iš Utenos.

Pakrovimas. Jei būčiau žinojusi... Bendruomenės sandėlis antrame aukšte, autobusiukas tolokai gatvėje. Skruzdėliukai pirmyn! Aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn... Atsiveria dar vienos durys pro kurias išeina Simonas, būsimasis Vaižgantas, jį vejasi režisierė Ramunė, kuri Simoną ruošė atlikti Vaižganto vaidmenį, ir čia pat ant laiptų duoda paskutiniuosius patarimus, patikslinimus, kartu su Simonu kartoja nušlifuotas frazes ir Vaižganto kalbėjimo manierą.

Ačiū Tau, Ramune! Tuo tarpu Skrudėliukai aukštyn, žemyn.... Simonas irgi prisideda prie Skruzdėliukų komandos. Ačiū, Jums, mielieji Nešiotojai! Be jūsų pagalbos šventė būtų neturėjusi tiek šarmo! Ne, ne, čia dar ne pabaiga! O dabar iškilmingas miestelio apvažiavimas ir beveik iš kas antros gryčios iškraustymo vykdymas! Pirmyn! Dar kartą ačiū, Skruzdėliukai, esate nepakartojami! Po 3 valandų pakrovimo darbų, miestelis perkraustymui paruoštas!

Šeštadienio rytas. Nerimas. Nežinomybė. Šiek tiek nesusipratimų privedusių iki nedidelio širdies permušimo, kad nebūtų per gerai. Paskutiniai pergalvojimai balsu ar viskas paimta ir sudėta. O tai va, gerai, kad balsu, būtų ponia be karolių į šventę išvykusi... ir dar... visai pajudant iš miestelio skambutis. „Atvažiuokite į lauką mes jums braškių įdėsime.“ Nuoširdumas iki graudulio. Ačiū Laurute ir Valdai.

Keliaujame. Oras nuostabus. Širdis džiūgauja. Kaži kaip komanda jaučiasi?

Ažuožeriai. Budintis klausimas: kur važiuoti? Radom. Privažiuojame užtvarą. Puikiai nusitekusios merginos paklausia iš kur atvykome. Sakome – „Svėdasai“. Truputį net susierzinusi mergina šūkteli: „Svėdasai ir Svėdasai tik važiuoja, nieko daugiau nėra tik Svėdasai!“ Skambiai į tai nusijuokiame. Ažuožeriuose atsitiko invazija iš Svėdasų!

Įsikūrimas. Šurmulys. Kuriame Ažuožeriuose tikslią Svėdasų J. Tumo-Vaižganto gatvės nuo turgelio iki paminklo Vaižgantui, kopiją ir mėgaujamės patys savais. Apeiname visas „krautuves“ ir „instancijas“, juokiamės už pilvų susiėmę, gėrimės vieni kitų išmone, iškalbingumu ir neregėtu artistiškumu. Mūsų Vaižgantas ir jo dukterėčia, sesers Severijos dukra ponia Bronė Mėginaitė Klimienė, Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje Petro Klimo žmona, atvyko iš Paryžiaus dėdės Juozo prilankyti. Ji ir kanauninkas iš tolo traukte traukė visų žvilgsnius ir žadino smalsumą.

Pradėjo rinktis lankytojai, pradžiai pavieniui, vėliau ir grupelėmis ir visi fotografuojasi su mūsų personažais, kurie nė akimirkai „neiškrito“ iš vaidmens! Sonata ir Simonai, ačiū, Jums, Mielieji! Be Jūsų šventės spalva būtų buvusi kur kas blankesnė! Esate tobuli! Ačiū visų darbščių ir kūrybingų rankų savininkams ir savininkėms, kurie sukūrė judviejų įvaizdį ir stilių. Atsiprašau, nepasidomėjau net kas jie, nematomojo fronto darbštieji kareiviai. Padėkokite Jiems visų mūsų vardu.

Turgelis. Ačiū, Joneli, esi prekybininkas nuo Dievo! Šitokį turgų sukūrei! Taip miestelėniškai išsirėdei, kad žiuri į tave ir dar žiūrėti norisi. Ačiū už neapsakomo skanumo duoną ir stulbinamą kiekvieno pomidoro pristatymą sakyčiau vardu ir pavarde. Dar neteko tiek nežinomų žodžių tokiu greičiu sakomų girdėti, kai rodydamas pomidorus jų veisles vardinai! Wow! Ačiū Jovitai ir Antanui, Laurai ir Valdui, Sonatai ir Daliui, Rožei ir Ramunei ir visiems, visiems svėdasiškiams sunešusiems gėrybes prekybai turgelyje.

Atleiskite, Mielieji, negaliu visų vardais išvardinti, nes vieni per kitus kūliais turgų organizavo, kas pas ką ko prašė ir gavo jau nesugebėjau sužiūrėti. Ačiū, Astute, už turgaus prekių patikimą surinkimą ir pristatymą, ačiū už komandinį darbą, palaikymą, padrąsinimą, nuraminimą ir draugišką pendelį, juk žinai, aš be jo niekaip! Esi ypatingai svarbi, geriausia, nepakeičiama!

Ūkinės prekės. Tiksliau, Galanterijos prekės. Ačiū, Asta ir Austėja, kad papuošėte Svėdasų parduotuvę šiltais ir minkštais veltinukais į kuriuos tiek savo rankų šilumos esate sudėjusios. Ačiū už verpimo pamokas, kurios ne vienam buvo įdomios. Be Jūsų nebūtų buvę taip šilta ir jauku. Esate nerealios!

Violeta ir Raimondai, ačiū, už į šventę nuo Svėdasų atvežtą egzotinį grožį – gydomuosius akmenėlius. Ačiū, Jūrate, už sudarytas galimybes, kad tavo tėveliai turėtų ką šventėje pristatyti! Paslaptingi kristalai traukte traukė lankytojus ir žiopsotojus, fotografus ir smalsautojus. Ačiū už subtilumą ir eleganciją, kur sklido nuo Jūsų. Esate kerintys!

Anykščių kultūros centro Svėdasų skyrius. Ačiū, Algiuk, už atstovavimą miestelio kultūrai, už gitaros skambesį ir padovanotas dainas! Tavęs klausyti gera visada, o šventėje – dvigubai maloniau, nes klausėmės mes ir kitiems leidome! Esi labai šaunus!

Seniūnija. Atskiras, didelis ačiū Jums, Seniūne Sauliau Rasalai. Ne tik už palaikymą, buvimą kartu, bet ir už nepakartojamo seniūno personažo įkūnijimą. Šitiek išmonės! Toks iškalbingumas! Tiek šmaikštumo ir šarmo! Kiekviena frazė – išminties perlas! Kiekviena problema sprendžiama, tarsi šampano kamštis iššaunamas – greitai, taikliai ir smagiai! Ačiū, kad esate!

Biblioteka. Dalyte, ačiū už Tavo charizmatiškumą, ir nuostabiai sukurtą Svėdasų biblioteką Ažuožeriuose, kur knygas biblioteka išduoda negražinamai! Ir už frazę „Visi sako, kad bibliotekoje darbuotojos nieko neveikia, tai va, dabar veikiu – sėdžiu ir mezgu!“ (Atsiprašau, jei ne pažodžiui pacitavau.) Esi neapsakomai išradinga!
Meno galerija. Ačiū Danute, už įspūdingo grožio ir dydžio savo darbų parodą! Atsivėrei tarsi lobių skrynia! Net mūsų miestelio žmonės nežinojo kokius darbus kuri! Šventei suteikei tiek spalvų ir gerų emocijų! Ačiū už būvimą kartu dabar ir ateity. Ačiū, Stasiuk, už Danutės parodos pristatymą į šventę ir bet kokią pagalbą ten kur jos reikia ir tada kada reikia. Abu esate nuostabūs!

Varpinė. Algimantai, ačiū už patikėjimą ir pasitikėjimą skolinant 200 metų senumo varpą. Be jo mūsų varpinė būtų buvusi bebalsė ir blanki, o šventė neturėjusi tiek iškilmingumo. Šeštadienio vidurdienį Jonelis paskelbė varpo dūžiais!

Daliau, ačiū, už sukonstruotą improvizuotą varpinės bokštą ir varpo įkurdinimą jame, be šios konstrukcijos varpas būtų neturėjęs galimybės suskambėti ir miestelio gražuolės varpinės įvaizdžio perteikimas būtų nepavykęs.

Žaliadvaris. Jolanta, ačiū už iniciatyvumą, darbštumą, už puošnų stalą, skanių pyragų krautuvės sukūrimą ir vaišes, už kiekvienos detalės apgalvojimą ir išpildymą. Nerimavai, kad jei liks pyragų, tai vyras šaipysis, kad atseit neskanius kepi. Visi šventės dalyviai, kurie ragavo, gali vyrui patvirtinti, kad pyragus kepi burnoje tirpstančius! Ne trupinėlio neliko! Esi nuostabi!

Rokiškio mėsinė. Vitalija, ačiū už malonų akiai susikurtą pardavėjos įvaizdį, senovinių patiekalų pateikimą ir pristatymą bei išmoningą pagirdymą grybuku. Galim riesti nosis aukštai, aukštai, Vitalijos grybuko vaikas nuo šios šventės ir pas rajono merą augs. Vitalijos dėka, taip sakant, susigiminiavome, vaiką gi patikėjome. Esi neįtikėtina!

Ačiū, Vidute, už tavo charizmą, atlapą dūšią, nuoširdumą, betarpiškumą, lengvumą ir meniškumą. Ačiū už seno grybo madinga versija – kombučia – pristatymą ir propagavimą. Už dainas ačiū ir už pasirinkimą būti kartu ačiū. Esi vienintelė ir nepakartojama!

Ambulatorija. Ačiū, Aldute, už aktyvumą, išmonę, kūrybišką požiūrį, rūpinimąsi kitais, sveikatinimo propagavimą, nuostabų medicinos darbuotojo įvaizdį, orų ir deramą atstovavimą savo profesijai. Esi nuostabi!
Ciesta. Mildute, ačiū už iniciatyvumą, drąsą, sveiką užsispyrimą, kūrybiškumą, išmonę, eleganciją, humoro jausmą, gražų svečių sutikimą, puikų atstovaujamos parduotuvės įvaizdžio sukūrimą ir išalkusių dalyvių pamaitinimą. Esi žavinga!

Miestelio ponios ir ponas. Ačiū Nijole ir Birute už nenusakomo grožio, puošnumo, elegancijos, orumo miestelio ponių įvaizdį. Ačiū už Jūsų skleidžiamą harmoniją ir ramumą. Buvote tarsi gėlės puošiančios ir teikiančios jaukumą. Ačiū už Jūsų pašposavimus ir mielus pasimaivymus prieš fotografus, kurie kaip bitės prie medaus lipte lipo prie Jūsų. Smagu suvokti, kad šitoksai „medus“ tik mūsų miestelyje yra.

Donatai, milžiniškas, nuoširdus Tau ačiū, ne tik už galantišką asistavimą ponioms, oraus miestelėno įvaizdžio įkūnijimą, šiltą pajuokavimą, bet ir už milijono nematomų darbų darbelių nudirbimą, vadovavimą mažai Skruzdėliukų brigadėlei ir tvirto peties pakišimą tada kada labiausiai reikia ir ten, kur labiausiai reikia. Esi neeilinis žmogus ir ačiū, kad esi!

Autobusiukas. Ačiū, Virginijau, už pagrindinės, svarbiausios viso renginio sėkmei, transporto priemonės vairavimą, už vertingas pastabas, patarimus, sprendimų suradimą, buvimą Skruzdėliuku iki paskutinio šapo net ir lietuj merkiant. Ačiū, kad esi!

Nuoširdų ačiū, savo ir visos bendruomenės vardu tariu svėdasiškiui, UAB „Alauša“ vadovui Algimantui Čaplinskui už jo gerus darbus daromus tyliai apie kuriuos norisi visiems paskelbti garsiai. Ačiū už bendrystę ir buvimą kartu, ačiū už nuolatinį domėjimąsi miestelio reikalais ir, pagal galimybes, jų sprendimą, ačiū už šios šventės idėjos palaikymą ir pritarimą jai, ačiū už sudarytas sąlygas perkraustyti miestelį ir miestelėnus į šventę ir pargabenti atgal. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad Jus pažįstame ir galime su Jumis betarpiškai bendrauti. Algimantai, esate pats tikriausias Pragiedrulių žemės deimančiukas! Ačiū, kad esate!

Pabaiga. Skelbiami rezultatai. Garsiai plaka širdis... Keli akių kontaktai, kurie pasako rezultatą keliomis akimirkomis anksčiau nei nuskamba iš mero lūpų. Jaučiu kaip ant pečių leidžiasi ir ilgam įsikuria atsakomybė. Paskelbiama. Nuvilnija džiugesio banga dėl to ką padarėme. Ačiū už įvertinimą, mes tikrai įdėjome daug triūso! Dovanos. Na kodėl tiek mažai rankų Kūrėjas pritaisė, va dabar jų labiausiai ir trūksta!

Jausmas – man didelė garbė laikyti rankose Jūsų visų didelio triūso įvertinimo ženklus. Ačiū. Apkabinu kiekvieną ir visus!

Sekmadienio rytas. Galva pilna idėjų kitų metų bendruomenių sambūrio renginiui Svėdasuose. Jų tiek daug, kad grūdasi, lipa viena ant kitos, tarsi konkuruodamos dėl įkūnijimo pirmenybės. Fantazijas vėl reikės pristatyti. Neramu. Ar pritars? Bet tas čiauškėjimas, replikos ir juokas, juokas, juokas... Manau dėl to juoko galima ištverti ir daugiau!

Jūsų Virginija