Kodėl Dievas leidžia blogį?

Jei Dievas yra geras, visagalis, mylintis ir išvis, esantis meilė, tai kam jis leidžia mums liūdėti, kentėti, prarasti, o jei jau mes tokie baisūs nusidėjėliai ir tikrai viso to esam verti, kodėl ir nekaltiems vaikams jis leidžia badauti, juos negeriems žmonėms skriausti, o stichijoms žudyti? Man gyvenime teko pamatyti kelias situacijas, kai žmogiškai suprantamo atsakymo į šitą klausimą labai trūko.

Ir kai tas trūkumas, gal būt, negera linkme pakreipė tam tikrus dalykus. Prie vartų į tikėjimą tai, greičiausiai, esminis klausimas, nes vidinis konfliktas kylantis bandant patikėti meile, bet akyse matant pasaulio žiaurumą yra neišvengiamas ir labai stiprus. Nenuostabu, kad į tai atsakymo neišgirstant, o skausmingus dalykus jaučiant sava oda, žmogui atrodo net nelogiška bandyti tikėti tais, kurie tą skausmą, pasakytum, neigia.

Tikrai ne man atsakymą į šį klausimą surasti, yra daug protingesnių ir daug geriau šį reikalą išmanančių žmonių, ir tokio svarbaus klausimo gal išvis toliau savosios sąmonės man nederėtų vystyti, bet jis keletui dienų okupavo mano mintis ir, kad jo sukelta suirutė nenueitų veltui, gal nėra visai smerktina kvailystė tuo pasidalinti.

Persiropščiau per krūvą teologinių voratinklių, radau daug minčių, ant kurių tikrai būtų galima statyti suvokimą apie blogį ir jo kilmę, bet jau pakankamai pridaugžodžiavęs, iš kart drėbtelsiu, visai netyčia aptikau, kad, ko gero, visai nereikia eiti giliai į mišką. Pagrindines blogio šaknis ir jo kilmę galima pradėti suvokti paprasčiausiai per... šeimą.

Įsivaizduokim tankiame miške, trobelėje gyvenančius tėvus su sūneliu. Trobelė mažytė, bet tvirta, tankiai sudėtomis gegnėmis, kad audrai net medį ant jos užvertus stogas neįgriūtų. Nuo trobelės netoli paėjus į rytus, aštrių uolų nusėtais tarpekliais šniokščia sraunios kalnų upės, o į vakarus statūs kalnai, į kuriuos ne kasdien kopsi ir kurių raižytas horizontas saulėlydžius netrukdomai stebėti leidžia tik kelias savaites per metus.

Neaprėpiamos girios į likusias dvi pasaulio kryptis apgyvendina visus žvėris ir žvėrelius, apie kuriuos esam girdėję ir gerai, ir blogai. Tai naktį pastūgauti nesidrovintys vilkai, rąstus vartančios meškos, šernai. Elniai, stirnos, kiškiai, lapės, dar siaubingi apuokai, nu ir daug kitų, tik mūsų įstorijai jau ne itin svarbių padarėlių. Vandens iš šaltinių į valias, maisto tiek, kiek reikia. Ko dar trūksta iki tobulybės, galima prikurti savoje vaizduotėje. Bet tai tik aplinka. Edenas. Tikroji esmė čia yra vaikutis, kuris ką tik suvokė, kad trobelės duris gali atsidaryti pats.

Šioje istorijoje sunkiai galėčiau apibūdinti mamą, bet galiu apibūdinti tėtį. Jis žino, kada saulė leidžiasi ir kada kyla. Žino, kada prasidės lietus. Žino, kurioje vietoje, pasislėpusi tarp samanų, teka požeminė srovė, kurion įkritęs būtum išsviestas ant uolų. Ir dar jis žino, kad apuokas negriebs nagais už save didesnio grobio, o meška, jei tik tu į ją nekreipsi dėmesio, nueis kaip ir priėjo, nes tokia yra tvarka.

Ir tėtis žino ją iki menkiausių smulkmenų. Tiesa, mamai, ko gero, už berniuką nėra nieko brangesnio. Kiekvieną vakarą jį apkamšo, o kiekvieną rytą prie lovos jam atneša žaliosios arbatos. Nėra paukštuko, kurio čiulbėjimo ji berniukui nebūtų apsakius ir nėra gėlytės, kurios nebūtų jam parodžius.

Bet sūnukui atsibodo viską regėti pro langą. Ir nesvarbu, kad tėtis pažadėjo jį tinkamu laiku nusivesti prie krioklių atodangų. Jis nori ištrūkti. Būti laisvas.

Būti savo likimo kalviu. Va tokią pražūtingą mintį radau vienam tekste pasiklydusią, kurioje telpa nepaprastai daug. Pabėgti, atsiskirti ir gyventi taip kaip nori, susikurti savo gyvenimą. Atsiplėšti nuo tėvų, nuo mylinčio, nuo Dievo. Būtent tai, ko užsinorėjo mūsų berniukas.

Atėjus nakčiai ir pro langą pasirodžius pilnačiai, o tėvams iš abiejų šonų jau giliai įmigus, berniukas kaip sliekas išslydo pro lovūgalį, tylutėliai šoko į savo batus ir pasiėmęs kuprinaitę, į kurią iš vakaro buvo įsidėjęs žibintuvėlį, nosies galiuku pravėrė trobelės duris. Staiga į jo skruostus plūstelėjęs vėsus oras privertė širdutę plakti taip, kaip plaka traktoriuko variklis ir pajutęs nepaprastą drąsą ir įkvėpimą, jis išlėkė į laisvę.

Žibintuvėlis buvo toks prastas, kad mėnesienoje jo šviesos nebuvo galima įžiūrėti, todėl tiesiog prisiveržęs kuprinės diržus jis bėgte pasileido į nepažįstamajį pasaulį. Tamsūs lapų siluetai lekiantys per mėnulį taip užbūrė berniuką, kad jis lėkė vis greičiau, greičiau, jog vos pajėgė kvėpuoti, taip gera buvo visą tai regėti, gerti širdin tai, kas taip nauja, iki kol jis staiga užkliuvo už kažkokios šaknies. Instinktyviai pabandė susilaikyti rankomis, bet nuo to pagreičio vožėsi į miško patalus tiesiai veidu.

Minutėlę pagulėjo, iki kol atgavo kvapą. Dabar tyloje išgirsti tolimi miško garsai berniuko drąsą pavertė abejone. Bandydamas atsikelti pajuto, kad kažkas šilto bėga per jo kaktą, skruostą, tiesiai pro lūpą. Pajuto burnoje geležimi šiek tiek atsiduodantį skonį. Išsigandęs, kas tai galėtų būti, čiupo delnais šluostytis veidą, bet vos tik perbraukė skruostą, pajuto, kad kažkas juo pradėjo ropoti. Šalkrėčio ištiktas jis staiga pamatė, kad krisdamas buvo įsmeigęs rankas tiesiai į skruzdėlyną.

Atvira burna cypdamas iš siaubo ir visas kalatodamasis, atbulomis jis pradėjo bėgti toliau nuo tos vietos, tik žemė staiga pasitraukė iš po kojų ir berniukas vertėsi nuo kažkokio skardžio. Kritimas, atrodo, truko amžinybę, bet galiausiai berniukas žnektelėjo lygioje vietoje. Jausdamas, kad guli ant nugaros, jis pradėjo dairytis ieškodamas kažkokių siluetų, bet tai buvo vieta, nepasiekiama mėnesienai.

Berniukas pabandė atsistoti, bet į žemę atsirėmęs ranka pajuto, tarsi koks žaibas nuo alkūnės visą jo kūną pervertų. Nuo skausmo parkritus ir akyse pradėjus žibėti ne iš lauko ateinantiems raibuliams, berniukas atvėrė gerklę taip plačiai, kaip niekad dar nebuvo pravėręs. Jis suprato, kad iš čia nebeišeis, kad net ryto gali nebesulaukti. Ir susiėmęs alkūnę taip, kaip mažiau skaudėjo, pradėjo, užmerkęs akis, bandyti šauktis tėtį. Visa likusia gerkle. Be sustojimo.

Kol išgirdo sparnus. Kažkokius labai didelius. Nieko nematydamas, tiesiog nutilo ir pradėjo laukti, kas bus. Po akimirkos jį grubiai pagriebė kažkokie dideli nagai, pervėrė jo drabužius, įsismeigė į odą ir pradėjo kelti. Nesuvokdamas nė trupučio kas čia vyksta berniukas apstulbęs tiesiog laukė, kol, pakilus virš medžių viršūnių, pasirodė, kad jį pagriebęs milžiniškas apuokas. Pačiomis didžiausiomis akimis. Besidžiaugdamas tokiu sėkmingu grobiu, jis vis mesteldavo berniuką ore ir pagaudavo kita kryptimi, minkė kaip kotletuką, kol galiausiai, parskridęs namo, įsviedė jį į savo lizdą.

Negali pykt ant apuoko. Man rodos, neatsirastų žmogaus, kuris tuo suabejotų. Ir manau vienbalsiai būtų nubalsuota, kas šioje istorijoje yra kalčiausias.

Labai fainiai, ne per sudėtingai vienoj vietoj radau apibrėžtą tikėjimą. „Tai dorybė, kuri žmogaus gyvenime pasireiškia valios ir proto pritarimu Dievo apreikštoms antgamtinėms tiesoms.“ Arba kitaip sakant – Jo tvarkai. Ne tiesiog tikėjimas kažkokiais dalykais, kaip mums būtų paprasčiau tai suprasti, bet labiau jau mūsų apsisprendimais išreiškiamas pasitikėjimas.

Tvarkai, kurią šios, ko gero, pasakos atveju žino tėtis. Mūsų pasaulyje - Dievas. Tuo tarpu sūnus, o kartu su juo ir mes, galime pasirinkti – pritarsime tai tvarkai, ar ne. Jei nepritariame, reiškia prisiimame atsakomybę, pradedam spręsti savarankiškai ir galim pamatyti rezultatus, kurie nebuvo Dievo numatyti. Išdarkome Dievo tvarką. Kokia alternatyva yra šitokiam pavojui? Užrakinti duris.

Atimti laisvą pasirinkimą. Šios pasakos sūnui sukonstruoti kalėjimą iš bambuko lazdų ir įkalinti namuose, niekada neišleisti, arba išleisti su pavadėliu. O žmogui uždengti blogį ir taip Dievui jį padaryti dar vienu savo gyvūnėliu. Bet kaip jausis tėvai matydami sūnų nelaisvėje? Ir kaip jausis Dievas žinodamas, kad neturi draugo, kuris būtų į Jį išties panašus ir Jį suprastų?

Ir, gal būt, dėl to Dievas leido žmogui pradaryti duris. Nes mūsų norėjo būtent tokių, kokie buvome. Galinčių suprasti ir veikti panašiai kaip Jis. Būti į Jį kuo panašesniems. Mums leido, mes slapčia duris ir pradarėme, nors tiksliau, mūsų pirmieji tėvai pradarė, bet dėl to, dabar mes bastomės miške.

Kodėl, dabar, šiame miške, arba šioje netvarkoje mums neįmanoma išvengti skausmo iš žmogiškos pusės? Čia ko gero reikia pasigilinti kiekvienam žmogui asmeniškai. Bet man visai gerai tą iliustruoja Minecraft‘o anarchiniai serveriai. Kur, net sukūrus naują pasaulį, kiekvieną kart po poros valandų prieš akis atsiveria vėmalas. Esmė tame, kad mes visi esam susiję, gyvenam viename pasaulyje. Ir kiekvieno apsisprendimai kažkiek įtakoja kito būseną.

O kadangi kiekvienas blogį ir gėrį suprantam subjektyviai, ir kiekvienas turime savo tvarką, kurią aktyviais veiksmais kuriame - nuo kažkieno "gėrio" mums širdį visada skaudės. Kad ir kokia bendruomenė maža, tai neišvengiama. Tarp kitko, pagal tai galima daryti prielaidą, kad mažiausiai skauda tiems, kurių blogio kartelė yra aukščiausiai.

Galima pagalvoti, kad gal tada mums reikėtų visiems nuo visų atsiskirti, gyventi kontaktuojant kuo mažiau ir susikurti griežtą bendrą tvarką, kurią pažeidus būtume šalinami. Bet tokie scenarijai, ko gero, ne veltui analizuojami distopiniuose filmuose ir "1984".

O kaip yra su ligomis, stichijomis, nelaimingais atsitikimais? Juk tai nepriklauso nuo žmogaus valios ir pasirinkimo. Tai tiesiog nutinka. Tai kodėl Dievas tai leidžia?

Todėl, kad netvarka yra šio pasaulio didysis prakeiksmas. Išties tai turėtume kiekvieną dieną stebėtis, kad gyvename, o ne gedėti, kad automobilio veidrodėlis atsiklijavo. Ląstelių sugedimas iššaukiantis ligas, nelemti atmosferos pokyčiai, laiku nenupjautas medis užvirtęs ant elektros linijos, galų gale mirtis, kurios išvengti nepavyks, tėra netvarkos apraiškos, kurioms net ir Jėzus nepritarė.

Bet mes klaidingai suprantam tai kaip problemą, kai tai tiesiog rodo mūsų bergždumą šiame miške. "<...> jei turėtumėte tikėjimą, kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: 'Persikelk iš čia į tenai' - ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo." Mt 17:20 Jėzus turėjo kažką panašaus į tą grūdelį. Ir juo naudodamasis jis žmones gydė, kėlė iš numirusių, vaikščiojo vandeniu ir nuramino audrą.

Jei šį pasaulį vadintum simuliacija, tai Jėzus buvo pats žiauriausias jos čyteris. Būtų norėjęs, jis būtų gyvenęs čia amžinai. Bet šio pasaulio esmė nėra nesusirgti. Ne išlikti gyvam ir ne išsaugoti artimuosius. Ne tam gyvenimas skirtas. Skirtas jis vienam vieninteliam dalykui. Mus patikrinti – pasirinksime eiti pagal Dievo valią ir tvarką, ar būsime savo laimės kalviais.

Nieko daugiau iš mūsų šioje žemėje nesitikima. Viskas ką mes bandome čia atkurti, atstatyti, sukonstruoti ir mylėti, tėra prisiminimas ir ilgesys to, iš kur pro duris kadaise pabėgome. Beje, tai, kad lengvai negalime kilnoti kalnų, pavadinčiau visai geru dalyku, nes jei galėtume, numanau, greitu metu ir mūsų pasaulis atrodytų kaip sugriautas minecraft'o serveris.

Tėtis išgirdęs sūnaus šauksmą basomis kojomis išlėkė iš lovos. Pažinodamas mišką taip gerai, kaip mes pažįstam išmanių įrenginių UI, jis nulėkė paskui plasnojantį apuoką ir įsiropštęs į jo medį padėkojo jam, kad nenužudė dar sūnaus. Pasikišęs jis tada tą nabagėlį po naktiniais marškiniais, kad netyčia jis leidžiantis neišslystų pasileidęs, greit nusliuogė žemyn.

Parlėkus namo mama jau buvo užkūrus židinį, paruošus tvarsčių, priskabius vaistažolių ir beveik išvirus arbatą. Po poros valandų berniukas nejausdamas jokio skausmo snaudė ten pat, iš kur neseniai pabėgo. Kas tiksliai buvo nutikę alkūnei, istorija nutyli, bet man būtų daug įdomiau sužinoti, kas per tą naktį įvyko berniuko galvoje.

Pabaigai, kodėl gi bažnyčioje lygiai tokie pat žmonės, tos pačios ligos ir tos pačios problemos kaip ir pasaulyje? Dėl to, kad jei bažnyčioje būtų vien tik stebuklai, gėris, taika ir džiaugsmas, visi ten dėl to ir eitų. Ne dėl to, kad tai būtų teisinga, ar iš noro pasirašyti Dievo tvarkai. Dievas sąmoningai visiems sukuria vienodas sąlygas. Kad pasirinkimas grįžti namo būtų laisvas ir nevaromas skalbimo miltelių ar alaus bonusais.

Tikroje situacijoje gal ir nedaug galintis prisidėti atsakymas, skylėtas ir nepaliečiantis nė procento ir, iš tikrųjų, tai nieko labai neatsakantis. Bet kartais tik bakstelėjimo užtenka, kad prasidėtų grandininė reakcija. Tik leidžiantis į tiesos paieškas svarbiausia nepamiršti, kad niekas kitas, kaip tik meilė gali tą mūsų nekenčiamą blogį apmažinti, o galų gale sunaikinti.

Apsiversti tikėjimo tiesomis ir išsamiausia teologija galima, bet be meilės visa tai tebus tuščias reikalas. O blogis tuo tarpu toliau gimdys blogį. Tik meilę pažinti, ko gero, yra daug sudėtingiau, nei perskaityti krūvas knygų.

Dovydas Norkūnas