Laimingi, kas gimė Lietuvoje, daug laimingesni tie, kas gimė Svėdasuose, bet laimingiausi tie, kurie gimė ir užaugo prie Alaušo.

Ankstyvą rytą, ar vėlų vakarą, lakštutėms čiulbant, negali atitraukti akių nuo Alaušo. Čia ramiame lyg veidrodis ežere atsispindi Svėdasų miestelis. Pačioje giliausioje vietoje balta lyg gulbė braido nuostabioji Varpinė. Die­ną, sušlamėjus vėjeliui, suraibuliuoja bangelės, suvirpa karklų ir žilvičių šakelė, čiulba, suokia įvairūs paukšteliai. Alaušas gražus bet kuriuo paros metu.

Ne kartą teko matyti kaip žmonės, važiuodami pro Alaušą, sustoja ir grožisi nuostabiu vaizdu. Sėdėdami kieme, grožėdavomės Alau­šu, klausydavomės lakštingalų trelių, varnėnų švilpavimo ir pempių pasisvei­kinimo: „gyvi…gyvi“. Neaišku, kodėl plentas buvo nutiestas ne tiesiai per laukus, bet pasuktas pro Žaliąją ir pro Alaušą. Didžiulis linkis – nemenkos išlaidos. O nuostolis gam­­tai ir žmonėms – milžiniškas.

Zvimbia dideliu greičiu lengvosios mašinos, traška braška tralai, dūmija traktoriai. Triukšmas ir kvapai išbaidė iš karklynų lakštingalas, nustojo giedoti varnėnai, o pempės atsisveikino visiems laikams. Sumažėjo paukščių ir Alauše.

Po karo maudymosi kostiumėlių nebuvo. Mes, vaikai, maudydavomės su kostiumu „kaip mama pagimdė“. Kar­tą su draugu nuplaukės iki vidurio ežero. Nutarėm plaukti toliau. Bus per­plauktas ežeras, o paskui grįžti pakrante pėstute. Vanduo šiltas, dugnas šva­rus, matyti šviesus smėliukas. Tiesiog malonumas.

Perplaukėme. Žiūrime, de­šinėje moterys, o kairėje irgi moterys. Nedrįsome su Adomo kostiumais brautis pro moteris. Plaukėme atgal. Plaukiant, mus linksmino narai su nariukais, antys su ančiukais, gulbė su gulbiukais. Kartais pastebėdavome judančią juodą nugarą. Tai didžiulė lydeka. Viskas matyti. Skaidru, švaru. Gražus ir švarus buvo mūsų Alaušas.

Sovietmečiu iš lėktuvų barstė įvairias trąšas. Nemažai jų pakliuvo ir į Koks dabar yra Vaižganto apdainuotas Alaušas?­ Alau­šą. Išnyko vėžiai, sumažėjo žuvų. Ėjo metai. Grįžau į tėviškę. Nuėjau pasimaudyti į Alaušą. Vos užplaukiau už nendryno, pilvą ėmė kutenti žolės. Kojos pynėsi į žoles, atrodė, kad įsipinsiu ir ten liksiu amžiams. Žolės, dumblas, jokio smėliuko.

Paukščių sumažėjo, o tamsios lydekos nugaros jau tikrai nepamatysi. Liūdna. Žolės ir krūmai užkariauja Alaušą. Pareis dar kiek laiko ir iš nuostabaus ežero liks tik dvokianti bala. Niekas nenorės gy­venti prie dvokiančios pel­kės.

laušas yra Svėdasų vizitinė kortelė. Iš kur bevažiuotum: ar iš Kauno per Anykščius į Rokiškį, ar iš Vilniaus per Uteną į Biržus, iš tolo pasimato baltoji var­pinė ir Alaušas.

Mieli svėdasiškiai, susirūpinkime. Kiekvie­nas Lietuvos kampelis mums turėtų būti brangus, o toks perlas, kaip Vaižganto apdainuotas Alaušas, ypatingai turėtų jaudinti.

Aleksandras Algimantas Indriūnas