TREJYBĖ

Per didžiąsias šventes būna daug laisvo laiko, kurį išnaudoti darbams nelabai tinka... Nuo užstalės ir šventinio šurmulio jo taip pat lieka. O jeigu žmogus dar ir vaišintis nepadaugino, neapsunko ir neapsvaigo, tai tas kasdienybei neįprastas laisvalaikis gali sukurti naudingą distanciją
Dailininkas, tapydamas didesnį paveikslą, gana dažnai, po eilinio potėpio, priverstas atsitraukti atgal, kad žvilgsniu aprėptų visumą. Mūsų gyvenimas, taip pat nemažas „ paveikslas“...

Kaip bepavadintum šią distanciją, filosofiniu požiūriu, liudijimu, meditacija ar dar kaip nors kitaip, be jos, dvasinį žmogaus augimą sunku įsivaizduoti. Todėl „nieko neveikimas“, gali būti ir naudingu... Ar ne tam sugalvotas ir priesakas „Septintą dieną švęsk“?

Vaikystėje religinė trejybės sąvoka man tapo dideliu galvosūkiu. Niekaip negalėjau perprasti ... Nesugebėjo paaiškinti ir tėvai. Neradau atsakymo ir bažnyčioje. Bet dabar jau esu ramus. Atsakymas, iš kažkur, atėjo. Galiu tuo pasidalinti ir su kitais, nebūdamas kategorišku ir ne teigdamas, kad toks supratimas vienintelis teisingas...

Tai trys lygmenys – idėjos, žodžio ir realizacijos. Šeimos alegorija – tėvas, sūnus, tik tam, kad lengviau būtų suprasti... Aiškinant kažką naują, naudinga atsispirti nuo jau žinomo. Dangaus trejybė yra tobula, todėl, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vieno tūrinio, vienos krypties. Tarkime žmogui kilo idėja pastatyti namą. Jis pradeda svajoti, koks namas turėtų būti... Idėja palaipsniui perauga į konkretų planą – projektą. Tai jau antrasis lygmuo. Ir galiausiai, namo pastatymas, idėjos realizacija... Pagal tokią „schemą“ vyksta bet kokia evoliucija, danguje ar žemėje. Su tuo skirtumu, kad „dangaus karalystė“ jau sukurta, tuo tarpu žemėje... 

Jeigu atskiras žmogus kalba – ką galvoja, o jo darbai nesiskiria nuo žodžių, tada jis kuria harmoniją, dangaus karalystę savo viduje... Deja dažnesnis kitas atvejis, kada mintys, žodžiai ir veiksmai – kiekvienas sau. Kaip toje pasakėčioje, kurioje lydeka, vėžys ir gulbė vežimą traukė...                                                             Romas Cibas

PAGONIŠKOS – “KRIKŠČIONIŠKOS ŠVENTĖS”

Esame buvusi pagoniška tauta,todėl pas mus daug pagoniškų “švenčių” supainiotos su krikščionybe, nors jos su ja nieko bendro neturi. Kristus sako: “Pažinkite tiesą ir ji jus išlaisvins”

Mes privalome pažinti tiesą, nes tik ji išlaisvina. Vėlykos, vėlinės, kalėdos, valentino diena, joninės ir dar daug kitų pagoniškų “švenčių” niekada nebuvo ir nebus krikščioniškos. Jei studijuosite Bibliją, tai jums liks gėda dėl jūsų aklo patiklumo klaidintojams.

Biblijoje parašyta: Jėzus kalbėjo mokiniams: ,,Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami turgavietėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose (bažnyčiose) ir garbės vietas vaišėse". Ar pažįstate tokius?

Dievo palaiminta šventė yra šeštadienis ( vadinama šabo-poilsio diena. Katalikų ir kitų konfesijų bendruomenės pakeitė į sekmadienį) ir kiekviena diena gyvenantiems su gyvuoju Kristumi, kuris prieš daugiau nei 2000 metų prisikėlė. Daugelis tebenori Jį matyti dar vis prikaltą ant žiauriausio Romos laikų žudymo įrankio-kryžiaus. Vienintelį tarpininką Kristų, tarp Dievo ir Sūnaus pakeitė Dievo atsiųsta Šventoji Dvasia. Ji visada šalia jūsų. Todėl ir šventė kiekvieną dieną, o ne metuose sykį ir dar su visokiomis teatrališkomis atrakcijomis, ir prekybininkų išmone pasipelnymo tikslams. Atsipeikėkit!                                                                      

plačiau

Komentarai

 Alvydas V.   Kelyje Panevėžys-Vabalninkas susidūrė  „Audi“ ir „Honda“. Vienas žuvo, septyni sužeisti.  Avarijos vietoje ir automobilyje liko gėlių, eglišakių, žvakių, kurios nepasiekė mirusiųjų kapų...

Perteklinės šventės tapo kasdienybė. Vieni ,,švenčia'' dėl darbo neturėjimo, kiti pragerdami soc.pašalpas aludėse, treti iš dyko buvimo, pramogų ieškojimo ar proto nutekėjimo... Ta proga ryte išplatinau internete laišką kiekvienam. Tačiau kai kurie, skubėdami į kapines, nespėjo net laiško perskaityti.  O kai kas ir nebeperskaitys. Pritrūko laiko. Bet visada laiko užtenka tuštiems dalykams. Mirusiųjų pagerbimo šventė įsigaliojo ne taip jau senai. Pradėjome lakstyti su gėlėmis, žvakutėmis, teršdami orą ir leisdami pinigus verslininkams, kurie tokių švenčių tik ir trokšta. Ar žvakutė sušildo mirusįjį, ar jis pasidžiaugia gėlėmis? Džiaugiamės tik patys sau darydami reklamą, betikslius renginius, ne retai pamiršdami šalia esantį gyvąjį žmogų.  Ar kapinių ir artimųjų pagerbimui reikalinga tik viena diena metuose, kad reiktų nutrūktgalviškai lapkričio 1 dieną skubėti prie mirusiųjų, kuriems niekuo padėti negalime?