Būtų gerai visiškai pailsėti, tačiau sodžiuje nėra tokios dienos, kad nespaustų koks neatidėliotinas darbas. Čia gi ne premjeru būti – spjoviau į viską ir atostogauju. Ūkelyje partinio vadovavimo nepritaikysi. Tik tokiose valstybėse, kaip mūsiškė, gali bujoti kenkėjiškas biurokratizmas, visiškas neprofesionalumas, absoliutus nesavarankiškumas.

O ir ko galima tikėtis, kai nuo pat vadinamos nepriklausomybės atstatymo mūsų gimtajam kraštui vadovauja pasipūtėliai, garbėtroškos, gobšuoliai ir kitokie statytiniai, kurie visada iškyla sudėtingesnėse situacijose? Jiems nesvarbu, kas bus rytoj. Bet ūkio žmogui rūpi, ką reikės daryti kitą dieną, po metų ir po dešimties, ir daug toliau. Dažnas turime vadinamą VIZIJĄ, tik ji dūžta arba sumaitojama štai šitokios chaotiškos netvarkos, kuri dabar tiesiog klesti Lietuvoje.

Kiek jau gyventa, tai nėra dienos, kad nešiurptum nuo nepamatuotų sprendimų, kurie pilasi iš valdiškų namų. Kaip tame pasakų rinkinyje „Tūkstantis ir viena naktis“, taip ir pas mus galima be paliovos dėlioti į krūvą kenkėjiškus valdžios nutarimus ir diktatoriškas tvarkas, nuo kurių gimtasis kraštas nyksta ir darosi vis daugiau priklausomas nuo kitų šalių. Savarankiškumas tampa visišku deficitu ir nepasiekiama svajone. O tai žmogų paverčia, bemaž, visišku vergu ir besmegeniu padaru. Negera pabusti ryte, kai pamatai, kad nauja diena bus dar liūdnesnė nei praėjusioji...

Baisiausia ūkio žmogui bus tai, kad jis verčiamas būti tokiu pat išlaikytiniu, kaip vadinamas bedarbis ar neįgalus vargdienis, lengvaduonis ar paprasčiausias valkatūnas. Jau anais metais mano kaimynas prasitarė, kad iš ūkio gaunamos pajamos gerokai mažesnės, nei skiriama tariama ES parama. O europiniai pinigai priklauso nuo tų „dėdžių“, kurie posėdžiauja po žvaigždėta vėliavėle. Timpt už virkštelės ir nėra ūkio!.. Net ir labai prakutęs ūkininkas pirmiausiai turi rūpintis, kaip gauti tuos ES pinigus, o paskui jau galvoti apie kitokį pelną. Betgi tai baisus priverstinis išsigimimas, kaip ir dabartinė valstybinė tvarka - ieškoti paramos visose srityse.

Esu krimtęs pakankamai rimtus mokslus Lietuvos Veterinarijos Akademijoje. Ten pat buvojo dabartinis Maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas. Man protu nepaaiškinama, kaip jis ramiai ir perdėtu susirūpinimu kalba apie kiaulių maro baisumus. Kaip galėtų doras žmogus liepti kaimiečiui išskersti vidurvasaryje kiaules ir visai jų nelaikyti. Ta liga žmogui niekaip neprilimpa ir kiekvienas seniokas nevaikšto po kompleksus ar kitų ūkio fermas. Kuo nusikalsta paprastas gyvulių augintojas, paaiškinti galima tik vienu požiūriu – jis neperka atvežtinės mėsos ir nenori būti išlaikytiniu. Vergu...

Anuo metu „klestėjo“ Lietuvoje galvijų kempinligė, įmantriai vadinama galvijų spongioforminė encefalopatija (jeigu tiksliai parašiau). Kvailiojom priverstinai į valias, kol Lietuvoje sumažėjo gyvulių iki skurdžiausios ribos. Dabar reikia pirkti veislinius galvijus iš kitų kraštų. Net sėklinimui spermą irgi gabenamės iš Vokietijos. (Įdomu, kada lietuviškiems vyrams bus draudžiama veistis?..).

„Siautėjo“ pasmus ir paukščių gripas, bet kiekvienos bobulės uolūs samdiniai nesivaikė, bet tik paukštynų darbininkams sugebėjo drausti laikyti sparnuočius. Dabar būtina smarkiai sumažinti kiaules, nes šios gerokai vislesnės ir greitai užauga iki tampa tinkamos mėsos valgymui. O tai nenaudinga vakarietiškoms valstybėms, kurių tikslas „iškišti“ savo brangią, nenatūralią produkciją. Primenu, jau labai seniai, kai ruošiau TV laidas iš užsienio šalių, Danijos konsultantai prasitarė – Pabaltijo šalyse, Baltarusijoje ir Ukrainoje galite neauginti nė vienos kiaulės, nes mes aprūpinsime šiuos kraštus mėsa. Tad man aišku, kodėl būtina kiaulių maro grėsmė. Dar ir dabar stovi akyse švediška kiaulių banda, kurioje virš dviejų tūkstančių peniukšlių ir trys paršai atskirame garde. Šeimininkas visai lengvai paaiškino: tos, kitaip šeriamos kiaulės, skirtos savai šeimai. Nenustebčiau, jei „geradariai“ užsieniečiai lieptų sudeginti ir mūsų kaimiečius kartu su kiaulėmis tvartuose!.. Pirčiupiai...

Nors tai daroma kitu būdu – kaimas degraduoja ir naikinamas planingai. Čia vertėtų prisiminti vadinamuosius „žemės ūkio surašymus“, kai metama dešimtys milijonų litų agentams, kurie apeina visas sodybas ir suregistruoja, kiek pas kokią bobutę vištų, kitų naminių gyvių, kokių padargų dar turi diedukas. Surašinėja viską, o kuriems galams, niekas paaiškinti nesiima. Šie duomenys, matyt, reikalingi tam tikroms kitų šalių tarnyboms, kad būtų lengva apskaičiuoti Lietuvos kaimo gyvybingumą ir galimybes kapanotis ateityje iki tam tikros ribos.

Beje, pokario kolūkiuose irgi buvo panaši tvarka – tikrintojai ėjo per sodybas ir žiūrėjo, kad nebūtų laikoma daugiau kaip viena karvė, matavo šieną, skaičiavo vištas. Slėpdavome gyvulius krūmuose, girdydavome tuos tikrintojus, kad nesusigaudytų, kiek pašaro sukaupta pastogėje. Tuomet buvo gal paprasčiau, nes dabar jau ir miške nepasislėpsi – nupils už šerną...

Ne senatvinių prisiminimų genamas, bet elementarių sutapimų ieškodamas, dar regiu sovietmetį, kai iš Lietuvos pagal sąjunginių fondų planus buvo išvežama bemaž visa mėsa. Likdavo mums daugiausiai galvos ir kanopos, o geresnį gabalėlį galėjai pirkti tik iš pažįstamo mėsos kombinato darbininko ar parduotuvės mėsininko. Veterinarija tada irgi prisigalvodavo kai kurių draudimų, tik jie tarnaudavo tam, kad saviems liktų daugiau produkcijos. Ir niekas iš šių specialistų nesipuikuodavo prieš žurnalistus. Jie buvo tylūs geradariai. Dabartiniais laikais už uolumą smaugiant savus ūkininkus skiriamos premijos, papildomi etatai, prabangūs automobiliai. Veterinarijos Akademijos visai nėra, ji suplakta su žmonių daktarus rengiančia aukštąja. O koks skirtumas – gyvulys ar žmogus? Pas mus, kaip atrodo, jokio!..

Seniausiai galėjome prekiauti su arabišku pasauliu. Bet gi neleista, mat ten amerikonų poligonas ir jie reguliuoja maisto srautus. O kas valdo maistą, vandenį ir šilumą, tas gali tvarkyti ir visus žmones. Tai elementari tiesa, nes pirmiausiai mes turime nealkti, netrokšti ir nešalti. Paskui eina kiti žmogaus poreikiai.

Ko gero, čia labai tiktų paaiškinti iš pirmo žvilgsnio nekaltą mūsų, o gal ir kitų kraštų užkariavimo schemą. Mat beveik kiekvienas bent kiek prakutęs tėvynainis yra pabuvojęs užsienyje įvairiausių firmų ir organizacijų kvietimu. Dažniausia - „mokytis ar kaupti patirties“. Beveik visada atvykstantiems buvo skiriami pinigai smulkioms išlaidoms, tarsi kokie dienpinigiai. Ir beveik visada gerieji šeimininkai pasiūlydavo atidaryti jų banke sąskaitą, nes tų pinigų lyg ir nereiktų leisti, juk nakvynė, maistas, kelionės dovanojama. Paskui dar gražiai pasakoma, kad ta sąskaita bus labai reikalinga, jei tu nenutrauksi ryšių su mumis, jei kokį gerą darbą padarysi. Toliau vyksta visokie žaismingi užsiėmimai, kurių metu išsiaiškinama, kuo atvykėlis verčiasi, kokių ryšių turi, ką mąsto. Ir būtinai pagiria už atvirumą, už bet kokias pastangas, vizitinėmis kortelėmis apkamšo, paskui laiškus rašo. Bankas ataskaitas siunčia apie indėlio būklę. Štai ir turime agentų visose grandyse!..

Jei Lietuvoje veiktų bent koks valstybinio saugumo darinys, jis turėtų nedelsiant paskelbti, koks pareigūnas ar prastesnis pilietis turi užsienyje pakištų pinigų. O šios personos dažnai išryškėja tik tuomet, kai šaliai skelbiama kokios nors sankcijos, nes pasirodo, kad blokuojamos sąskaitos užsienio bankuose. Net įdomu - kodėl koks putinas ar „batka“ nepariša dabar už tam tikros vietos tokių veikėjų? Juk patirtis dar gyva Rusijoje... (Stalinas liepdavo sušaudyti dažną pilietį pabuvojusį užsienyje). Šiuo požiūriu galiu būti ramus, mat visus gautus pinigus iš užsienio geradarių esu prašvilpęs ir tik visokių monetų pilnas stiklainis telikęs...

Apskritai, didžiausias baisumas tas, kad kitų šalių interesus Lietuvoje gina lietuviški statytiniai. Kaip ir pokaryje – vienas brolis miške, kitas stribuose. Tad visai lengvai paaiškinamas tolesnis ūkio žlugdymas, kai nutraukiami normalūs ryšiai su kaimynais ir bučiuojami užpakaliai tikriems grobuonims. Tai daroma visose valstybinėse grandyse ir vadinamoje žemdirbių ar pramoninkų savivaldoje. Efektyvumui pagerinti tokie veikėjai tituluojami prezidentais ir jų žodis, neva, labai svarus. O kad jis visiškas samdinys, retam ateina galvon. Štai ir vėl turime blokadą!..

Imkime, pavyzdžiui, net tokią tolimą praeitį, kaip Žalgirio mūšis. Su kuo ėjome ir nuo ko mes gynėmės?!.. Rusai tikrai išsisuks nuo bet kokios blokados. Jie ir prie bet kokio caro pripratę. Mes, vyresnieji, gerai susipažinę su šios tautos savybėmis, regis, galėtume toliau sudėlioti santykius abipusiai naudinga sau linkme. Tačiau neleista...

Liepė Ukrainoje kurstyti nesantaiką, tad vadinamu „aukščiausiu lygiu“ kišome liežuvį, kur reikia ir nereikia. Aš netikiu milijardieriais prezidentais nė truputėlio!.. Koktu nuo besiliejančio tariamos informacijos srauto – separatistai, maištininkai, galvažudžiai. Ten, reikia manyt, irgi brolis prieš brolį eina. Pagal lietuvišką scenarijų, kurį surašo amerikonas. Niekada nesidedu žinovu, jei savomis akimis nemačiau to, kas vyksta kitoje vietoje. Žmonės dėsto ir rašo visaip. Gi Lietuvoje kiekvienas nupiepęs politikierius aiškina pasaulio dalijimo esmę ir nesuvokia, kad iš šalies stebint jis regisi visišku idiotu. O kas kusina lakstyti visur, kaip paskutinėms kekšelėms, man sunku paaiškinti. Prisikarksėsime iki kur kas didesnių negandų, jeigu ir toliau taip kvailai elgsimės...

Bet kai papūs vėjas iš kitos pusės, statytiniai pasiraitos kelnikes ir pabėgs kokian londonan, kur ramiai vartys sukombinuotus milijonus. Paskui dėsis „vaduotojais“ ar „tarptautinės teisės žinovais“. Jų palikuonys bus neatsakingi už tėvų nuodėmes ir vėl galės grįžti, jei tik bus kur sugrįžti... Gimtąjį kraštą ir ramybę mylinčiam žmogui negera, kai nėra jokių sienų ir jokių padorumo normų. O išeitis būtų tiesoje – visi namo!.. Tik labai neaišku, ar valstybėje siautėjančių aptukusių bobelių būrys turi saugoti šeimos židinį, ar propaguoti neaiškios paskirties vertybes ir svetimas tiesas. Čia labai nesunku suprasti, kodėl kokie uspas... ar abam... džiaugiasi ir liaupsina mūsų pasirinkimą. Pažiūrėjau – Latvijoj irgi vaikšto krypuojančios antelės...

Betgi reikia grįžti prie pieno bidonėlio, kurį ryte nešiau į kelią. Kiek kas už tai dabar bandys mokėti, visiškai neaišku. Daugiau valgysiu rūgpienio, varškės, sviesto. Bulvės gerai derėjo, nors ir labai kirminų apgraužtos. Grūdai sausi. Betgi už elektrą, dyzelinį kurą ar kokį įrengimėlį reikės mokėti. Kuo ir kiek, vėlgi neaišku. Nė vienai dienai negali numatyti elementarių dalykų, jau nekalbant apie tolimesnę ateitį. Argi tai VALSTYBĖ!?..

Velniams ji tverta, jei viskas priklauso nuo kokio šlubo vokiečio ar pliko žydo. Kaip neturėti nė krislelio savigarbos ir paprasto ūkiškumo, sunku net apsakyti. Nebeliko Lietuvoje didžiavyrių, o tie, kurie turėtų kelnes pateisinti, tinka tik sijonams kilnoti. Tikrai labai apmaudu ir pikta. Betgi pabandyk aiškiau mintis dėstyti, tuoj apšauks Kremliaus agentu, diversantu, kagėbistu ar dar kokiu nedorėliu. Žiūrėk, jau bylą taikosi „siūti“, tai ir traukiesi kūlelin...

Išjunkti televizorių – pirmas veiksmas, ką dabar reikėtų padaryti mąstančiam žmogui. Ta prakeikta dėžė pribaigs ir atspariausią!.. Šitą šlykštų įrenginį jungiu vis tiek nors keletui minučių, vos ne kasdien. Tas bjaurus buvusios veiklos potraukis yra išlikęs, tad akimirkomis prabėgu kanalais: ar karas kur didesnis nekyla, ar orus tokius pat nusako, ar lietuviški serialai toliau vis primityvesni daromi, ar loterijų gausėja, ar iš bobulių toliau šimtais tūkstančių apsukruoliai išvilioja, ar vadinamoji publicistika - tik pigių nuotykių narpliojimas ir t. t. Viskas tvarkoje ir išjungiu netverdamas nuostaba...

Kur dingo tikri žurnalistai?!.. Ir pats sau atsakau – laksto vaikydamiesi pinigo. O paskui atsargiai pagalvoju, kad ir aš pats dariau panašiai, kai rengiau televizijos ar radijo laidas. Tiesiog mums buvo pasakyta – ieškokite rėmėjų. Ir ta yda dabar taip išsikerojo, kad jokio gero daigelio jau nebesimato!..

Kaip jau sakiau, visa valstybė ieško RĖMĖJŲ. O ramstis bet kada gali išsprūsti ir griūtis bus neišvengiama, nes būdamas nesavarankiškas esi labai pažeidžiamas. Tad tik laiku supratęs, kad parama, labdara, subsidija, paskola, intervencinis pirkimas, karinė bazė ar kitokia pašalinė įtaka – mus žudo, pakerta šaknis ir bet kokį darinį verčia nestabiliu, nesubalansuojamu, nepatikimu, dar gali bandyt išlikt savarankiu ir gyvybingu.

Ar aiški esmė? Tik savarankiškumas daro žmogų ir valstybę tvirtu, gyvybingu organizmu!.. Jeigu kas tai supranta ir nori būti tikru kovotoju, susiraskite Pranciškų Šliužą telefonu 8 698 02 118 arba elektroniniu paštu: pranciskus.sliuzas@kaisiadorys.lt

Siūlau tęsti pradėtą darbą su nauja mintimi ir tvirtu pagrindu. Tai bus labai sunku ir sudėtinga, bet negi jau ruduo kiekviename kieme?..

Tolimesnės veiklos gairės gan aiškios - privalome sukurti tvirtą organizaciją, kuri turi vadintis PARTIJA, nes tik tokiu būdu įmanoma daryti įtaką valstybės veiklai. Deja, jokios visuomeninės organizacijos to neatstos. Negalima sakyti, kad aš (turiu galvoje mūsų žmones) nepritariu partiniam dariniui. Naujasis junginys bus visiškai kitoks, nei dabar esančios partinės struktūros. Ir tik pagal dokumentus privalėsime atitikti įstatymo nurodytas normas. Artimiausiu metu nesieksime vėl grįžti prie referendumo principo, o eisime tradiciniu keliu – visų lygių rinkimai, nesijungiant į jokias koalicijas, nesiekiant pinigų ir postų. Esmė tokia – arba naikiname partinę valdžios formavimo sistemą, arba ją iš esmės pakeičiame. Svarbu, kad partija nebūtų vieno asmens ar grupės nuosavybė.

Partijos programą esu paruošęs prieš penkerius metus, tik dabar dar reikės ją papildyti, atsižvelgiant į prisijungiančiųjų pageidavimus, kuriems turėtų pritarti pirmasis septynetas. O tai tie žmonės, kurie bus nuolat besikeičiančiais partijos vadovais. Siūlomas pavadinimas – „Gimtojo krašto“ partija. Tai atspindi iš ties svarbų principą, kad mes kiekvienas privalome atstovauti tą vietą, kurioje gyvename.

Prašome įsidėmėti: kaip partijos organizatorius būsiu daug griežtesnis ir reiklesnis, nei dirbdamas referendumo iniciatyvinės grupės koordinatorium. Naujosios partijos nariu galės būti kiekvienas Lietuvos pilietis, jei jis nėra padaręs akivaizdžiai blogų darbų, negriovė kitų organizacijų, nekenkė idėjai. Iki Kalėdų turime viską sutvarkyti, suburus reikiamą drąsuolių skaičių „Gimtojo krašto“ partijai įregistruoti.

Priešingu atveju, jei nepavyks sutelkti šiam kilniam darbui tinkamų žmonių būrį, tai daugiau Pranciškaus Šliužo nepajudinsite jokiai naujai veiklai. Kaip jau sakiau, sistemos pasipriešinimas partijos „Gimtasis kraštas“ steigimui bus iš ties didžiulis, o darbas - analogiškas 300000 parašų surinkimui. Tad būkime drūti ir vieningi!..

Parengė Juozas Ivanauskas