Apsilankius pas knygos „Pėdsakai žemėje“ autorę Eugeniją Pilinkienę, į akis krito ant stalo atverstas sąsiuvinis.

– Rašau,– paaiškino Eugenija, pastebėjusi mano žvilgsnį.  – Tai mano dienoraštis. Rašau viską: kada kur buvau, ką mačiau, koks šiandien oras, ką darže pasėjau. Kitiems tikriausiai tai neįdomu, bet visada, kiek save atsimenu, mėgau rašyti. Nežinau, gal tai ir grafomanija, o gal nuostabūs gamtos vaizdai įpareigoja kurti. Dienoraštį rašyti pradėjau dar besimokydama Anykščių septynmetėje mokykloje. Šis – jau 40-tas storas sąsiuvinis. Tiesa, pirmųjų nesaugojau, nemaniau, jog kada nors prireiks. 

– Kaimo rašytojų sąjunga Jūsų knygą „Pėdsakai žemėje“pripažino kaip metų geriausią ir apdovanojo Jus  garbės raštu.  Kaip kilo mintis rašyti knygą?

– Dar Pavarių pradžios mokykloje labiausiai mėgau lietuvių kalbos pamokas. Nesu rašytoja, esu literatė, kaip ir bene visi Anykščių žmonės. Man nereikia jokių fantazijų, aš nieko nekuriu, nefantazuoju. Rašau apie tai, ką matau. Tekstus diktuoja pats gyvenimas, kaip aš jį suprantu, nors tuos pačius gyvenimo reiškinius kiekvienas savaip mato. 

„Pėdsakai žemėje“ yra autobiografinė knyga. Panorau įamžinti savo šeimos, kurią be galo mylėjau, gyvenimą. Užaugome 9 vaikai. Šiandien esame 5 seserys. Mūsų šeima buvo vienintelė tokia apsišvietusi ir  inteligentiška Pavarių kaime.  Tėvas buvo baigęs privačią progimnaziją, buvo labai apsiskaitęs, todėl stengėsi visus vaikus išleisti į mokslus. 

Norėjau įamžinti tai, kas man brangu gimtajame kaime: kaimynus, žmones ir palikti knygą kaip dovaną ateities kartoms. Suprantu, kad niekas daugiau apie juos neparašys, nes vieni jau Anapilyje, kiti pakeliui į ten... 

– Rašėte dienoraščius nuo mažumės. Paprastai dienoraštis rašomas sau, kada pradėjote rašyti  platesniam skaitytojų ratui ir kokie tai buvo kūriniai? 

– Paaugę vaikai ir  išsiskyrimas su vyru tarsi atima pagrindines vertybes. Pradėjau ieškoti gyvenimo prasmės ir radau ją literatūroje. Sulaukusi 40 pradėjau rašyti į rajono laikraštį „Kolektyvinis darbas“,  „Utenį“, medikų žurnalą „Sveikata“.  Rašydavau greičiau publicistiką, savo atsiminimus. Mačiau savo tikslą – įamžinti sparčiai nykstančią ir užmarštin nueinančią praeitį. Liūdna, nes ne visiems brangi ta praeitis, ne visi ją vertina.

– Knygoje atsispindi sunkus Jūsų gyvenimas, tačiau susidaro įspūdis, kad nesate kovotoja.  Nepaisant likimo smūgių, Jūs visada aplink save linkusi matyti tik gėrį ir grožį. Iš kur Jumyse tiek gerumo?

– Su kritika visados buvau labai atsargi. Jaučiu ir  vertinu mane supančius žmones bei įvykius tik savyje, bet garsiai nesakau – susilaikau, nes bet kada galiu klysti. Kai buvome maži, labai neturtingi, patyriau labai daug pažeminimų, kurie paliko žaizdas širdyje. Daug ko yra parašyti apie gimtąjį kaimą. Apie gera rašau, o apie bloga nerašau – nenoriu užgauti ar įskaudinti kitų žmonių.

 Kartais nebūdavo jokios vilties, tik Dievas. Nežinau, kaip ten yra, bet aš visada turėjau ir turiu viltį ir ji mane dvasiškai palaiko.

– Ar sulauksime ateityje naujų Jūsų kūrinių?

– Dažnai prisimenu savo gimtojo kaimo liepas. Net savo naują knygą norėjau taip ir pavadinti, tačiau pasitarusios su rašomos knygos redaktore Audrone Berezauskiene, nutarėme pavadinti „Pavariai prie Variaus“.

Liepos tebėra, tik jos auga miške, o iš kaimo visiškai nieko nebelikę. Tai daugiau apmąstymai apie praėjusį gyvenimą. Daug vietos skyriau prisiminimams apie vyriausiąjį brolį Silvestrą, kurį labai mylėjau, kuris pakeitė ne tik mano,  bet ir viso kaimo gyvenimą.                                                                                                   

Pokalbio pabaigoje p. Eugenija apgailestavo, kad tapo reti Anykštėnų literatų klubo „Marčiupys“ susibūrimai, kuriuose būdavo bendraujama, dalijamasi kūrybiniais planais, aptariami bendraminčių nauji darbai. Palinkėjęs sveikatos ir energijos, atsisveikinau  su savo kraštą bei jo žmones be galo mylinčia literate.
                                                                                      Algimantas Gudelis