Vyčio-„Laisvės kario“ paminklo KAUNE atidengimas buvo tobulas.

Gražesnio, prasmingesnio, šiltesnio, o ir su saiku sumanyto ir įgyvendinto renginio nemačiau kelis dešimtmečius.

Štai ką reikėjo tiesioginiu eteriu rodyti visai Lietuvai, nacionaliniam transliuotojui – LRT. Ne, nerodė.

O mes, laimingieji, kas buvome šalia Kauno pilies tą valandą ir viską matėme girdėjome, palaiminti pasijutome.

Tikras džiaugsmas, kad šventėje dalyvavo ir labai tikslių akcentų kalbą pasakė ne kas kitas, o prezidentas Valdas Adamkus. Ir, žinoma, džiaugsmas, kad Arūnas Sakalauskas išėjo prie savo kūdikio, virtusio Laivės kariu, kartu su ukrainiečių skulptoriais. Juk jie trise padarė neįsivaizduojamą darbą, kurį trukdė visi, o ypač Vilniaus globalistinė publika, ypač Vilniaus meras, savivaldybė, Kultūros ministrė ir visa ministerija.

Po renginio vienas iš ukrainiečių, Olesis, man pasakė, kad jie tikėjosi gausią laiko metus, o kai prasidėjo toji „jūsų lietuviška pasaka“, teko naktimis nemiegant spėti per penkis mėnesius.

„Niekas netikėjo, net Kijeve, kur visko matę, kad mes spėsime“, – tarė laime spindinčiomis akimis.

A. Sakalauskas prisipažino: „Tik Kaune gavau pajusti tą lietuvišką dvasią, kurios niekur kitur Lietuvoje nebematau. Čia visi tarsi laukte laukė, kad paprašyčiau kokios pagalbos, atlėkdavo pagelbėti po vieno telefono skambučio, siūlėsi, nešė, vežė.“

Vyčio fondo vardu kalbėjęs Vilius Kavaliauskas pylė jausmus ir faktus kaip iš rašto. Jis vardijo pavardes, jis vardijo aukotojų skaičių – vakar ryte jų buvo 1340. Nusišypsojęs pasakė: „Įsivaizduokite, tik vienas žmogus iš dabartinės valdžios paaukojo – Seimo pirmininkas Pranskietis“.

Taigi, šis paminklas – iš Tautos aukų, iš Kauno savivaldybės rezervų, iš Kauno firmų ir įmonių malonės. Visvaldas Matijošaitis, Kauno meras, teisėtai ir teisingai sudėjo taškus: Vytis-„Laisvės karys“ stojo ten, kur jam ir dera stovėti, kur jo reikia, kur jo vieta.

ŠIS PAMINKLAS – GRAŽIAUSIAS ir PRASMINGIAUSIAS PAMINKLAS LIETUVOS valstybės atkūrimo šimtmečio metais.

Arvydas Juozaitis