į pradžią   |   turinys   |   susisiekite  
NAUJIENOS
Eksperimentas ,,Visata – 25“: kaip rojus tapo pragaru

Vykdant šį socialinį eksperimentą, pelių populacijai buvo sukurtos ,,rojaus“ sąlygos: neribotos maisto, vandens atsargos, jokių išorinių pavojų ir ligų, pakankama erdvė dauginimuisi. Tačiau visa pelių kolonija išmirė. Kodėl taip atsitiko? Kokią pamoką iš to turėtų gauti žmonija?

 

Amerikiečių mokslininkas – etologas Džonas Kelhunas (John B.Calhoun) XX a. 6 – 7 dešimtmečiuose atliko eilę įdomių eksperimentų. Tam mokslininkas išskirtinai rinkosi peles, nors galutinis eksperimento tikslas buvo žmonijos ateities spėjimas. Remdamasis daugeliu ekspermentų su graužikų kolonijomis, mokslininkas suformulavo naują terminą – ,,elgsenos kriauklė“ (angl. „behavioral sink“), kai dėl pernelyg gausaus teritorijos apgvendinimo ten gyvenančių individų elgesys tampa deviantinis ir destruktyvus.

 

Dėl savo tyrimų Džonas Kelhunas tapo populiarus šeštajame dešimtmetyje, nes daugelis vakarų šalių gyventojų , pergyvenusių pokarinį ,,beibi-bumą“, ėmė galvoti apie tai, kaip gyventojų perteklius gali pakeisti visuomenines institucijas ir kiekvieną žmogų atskirai.

 

Žinomiausią savo eksperimentą, privertusį apie ateitį susimąstyti visą to laikmečio kartą, jis atliko 1972 m. drauge su Nacionaliniu psichinės sveikatos institutu (NIMH). Eksperimento ,,Visata – 25“ tikslas buvo ištirti populiacjos gausumo įtaką įprastiniam graužikų elgesiui. Kelhunas laboratorinėse sąlygose pelėms sukūrė tikrą rojų. Buvo pastatyta 2 x 2 m pločio ir 1,5 m aukščio sandari talpa, viduje palaikoma pelėms komfortiška temperatūra (+20 °C), buvo sočiai maisto ir vandens, padaryta daug lizdų patelėms. Talpoje bvo palaikoma švara, ji buvo apsaugota nuo infekcijų. Bandomųjų pelių sveikatos būklę stebėjo veterinarai.

 

Maitinimo sistema buvo sugalvota taip, kad vienu metu be jokių trikdžių galėjo maitintis 9500 pelių, o tuo pat metu gerti 6144 pelės. Erdvės pelės turėjo pakankamai, pirmosios problemos galėjo atsirasti tik pasiekus 3840 vienetų skaičių, bet populiacija nesiekė daugiau kap 2200 vienetų.

 

Eksperimentas prasidėjo į talpą suleidus 4 poras sveikų pelių, kurioms prireikė visai nedaug laiko, kad jos apsiprastų ir suvoktų, į kokį pelių rojų pateko, ir imtų greitai daugintis. Aplinkos įsisavinimo ir apsipratimo periodą Dž. Kelhunas pavadino A faze, bet gimus pirmiesiems peliukams prasdėjo B fazė – spartus populiacijos gausėjimas gyvenant idealioms sąlygomis. Pelių skaičius kas 55 dienos dvigubėjo.

 

Nuo 315 eksperimento dienos populiacijos augimo tempas žymiai sulėtėjo, dabar pelių skaičius dvigubėjo kas 145 dienos. Taip buvo pasiekta C fazė. Tuo metu gyveno apie 600 pelių, susformavo hierarchija ir tam tikras sociumas. Fiziškai sumažėjo vietos, nei buvo anksčiau.

 

Atsrado ,,atstumtųjų“ kategorija. Suvaryti į talpos vidurį, jie dažnai tapdavo agresijos aukomis. Atskirti ,,atstumtųjų“ grupę buvo galima pagal sukandžiotas uodegas, išpeštą kailį ir kraujo pėdsakus ant kūno. Atstumtuosius daugiausia sudarė jauni individai, neturintys jokio socialinio statuso pelių hierarchijoje. O tap atsitiko todėl, kad idealiomis sąlygomis pelės gyveno ilgai, senstantys individai neužleido vietos jauniems graužikams. Dėl to agresija dažnai buvo nukrepiama į naują kartą, gimusią talpoje.

 

Po tokios atskirties patinai psichologiškai palūždavo, tapdavo ne tokie agresyvūs, nenorėdavo ginti savo besilaukiančių patelių, atlikti kitų socialinių vaidmenų, nors periodiškai užpuldavo kitus indivdus iš ,,atstumtųjų“ grupės arba bet kuriuos kitus.

Gimdyti besiruošiančios patelės tapdavo labiau nervingos ir agresyvios, nes dėl patinų pasyvumo buvo mažiau apsaugotos nuo atsitiktinių užpuolimų.

 

Patelės, gindamos palikuonis, tapdavo agresyvios. Tačiau paradoksas – agresija būdavo nukreipama ne tik į aplinkinius indivdus, bet ir į savo vaikus. Neretai patelės juos nužudydavo ir persikeldavo į viršutinius lizdus, atsisakydavo dauginimosi ir tapdavo agresyviomis atsiskyrėlėmis. Taip sumažėjo gimstamumas, padidėjo jaunų individų mirtingumas.

 

Greitai pelių rojuje prasidėjo D stadija, arba mirties stadja, kaip ją įvardino Džonas Kelhunas. Šos stadijos simboliu tapo nauja pelių kategorija, pavadinta ,,gražiaisiais“. Jai buvo priskrti patinai, demonstruojantys rūšiai nebūdingą elgesį, atsisakę kovoti dėl savo patelių ir teritorijos, nerodantys noro poruotis, linkę į pasyvų gyvenimo būdą. ,,Gražieji“ tik maitindavosi, miegodavo ir valydavosi kailiuką, vengdami konfliktų ir bet kokių socialinių funkcijų vykdymo.

 

Šį pavadinimą jie gavo todėl, kad palyginus su kitais uždaros talpos gyventojais, ant jų kūnų nebūdavo kovos pėdsakų – randų, išpešoto kaliuko, o jų narcisizmas tapo legendiniu. Tyrėjus stulbino ,,gražiųjų“ nenoras poruotis ir daugintis. Paskutiniųjų gimusiųjų talpoje gretas sudarė ,,gražieji“ ir patelės – atsiskyrėlės.

 

Paskutinėje pelių rojaus gvavimo stadijoje vidutinė pelių gyvenimo trukmė buvo 776 dienos, o tai 200 dienų viršijo viršutinę reprodukcinio amžiaus ribą. Jauniklių mirtingumas siekė 100%, nėštumų skaičius buvo nedidelis, o greitai pasekė 0. Išmirštanti pelių populiacja, gyvendama idealiomis sąlygomis, turėdama maisto ir kitų gyvybinių resursų perteklių, praktikavo homoseksualizmą, deviantinį ir nepaaišknamai agresyvų elgesį. Bujojo kanibalizmas, pelių skaičius sparčiai mažėjo. Praėjus 1780 dienų nuo eksperimento pradžios, mirė paskutinis ,,pelių rojaus“ gyventojas.

 

Numatydamas šią katastrofą, Dž. Kelhunas, padedamas daktaro H.Mardeno, atliko eilę eksperimentų trečioje mirties fazėje. Iš talpos buvo paimtos kelios mažos grupės pelių ir apgyvendintos tokioms pat salygomis, tik erdvesnėse talpose. Iš esmės ,,gražiesiems“ ir patelėms -atsiskyrėlėms buvo sudarytos tokios pat sąlygos kaip ir pirmosioms 4 poroms eksperimento pradžioje, kur jos intensyviai dauginosi ir kūrė socialinę struktūrą. Bet mokslininkų nustebimui, ,,gražeji“ ir atsiskyrėlės savo elgesio nepakeitė, atsisakė reprodukcinių funkcjų. Galiauisai pelės išmirė nuo senatvės. Visose perkeltose grupėse rezultatai buvo venodi.

 

Dž. Kelhunas, remdamasis eksperimento rezultatais, sukūrė dviejų mirčių teoriją. ,,Pirmoj mirtis“- tai dvasinė mirtis. Kai naujai gimusiems individams neliko vietos „pelių rojaus“ hierarchjoje, atsrado priešprieša tarp jaunų ir senų graužikų, padažnėjo nemotyvuotos agresijos atvejai tarp indivdų. Didėjant populiacijai ir individų telkčiai uždaroje erdvėje, atsiradus fiziniams kontaktams, pasak Dž. Kelhuno, atsirado indivdai, gebantys atlikti tik pačius paprasčiausius elgesio veiksmus. Idealioje aplinkoje, gyvenant be ligų ir pavojų, esant maisto ir vandens pertekliui, dauguma individų tik maitinosi, miegojo ir prižiūrėjo save.

 

Pelė – savo elgsena nesudėtingas gyvūnas, jam sudėtingiausi elgsenos modeliai – tai asistavimas patelei, dauginimasis, dalyvavimas hierarchinėse socialnėse grupėse. Psichologiškai palaužtos pelės nuo viso to atsisakė. Atsisakymą nuo sudėtingesnio elgesio šablonų Dž. Kelhunas pavadino ,,pirmąja mirtimi“, arba ,,dvasine mirtimi“. Po ,,pirmosios mirties“ fizinė mirtis (pagal Kelhuno terminologiją – ,,antroji mirtis“) neišvengiama, tai tik trumpo laiko klausimas. Didesnę populiacijos dalį ištikus ,,pimąjai mirčiai“ , visa kolonija pasmerkta žūčiai gyvenant netgi „rojaus“ sąlygomis.

 

Kartą Dž. Kelhundo paklausė apie ,,gražiųjų“ grupės atsiradimą graužikų tarpe. Mokslininkas pateikė analogją su žmogumi, kad pagrindinis žmogaus likimo bruožas – tai gyvenimas įtampos, streso ir spaudimo sąlygomis. Pelės, atsisakę kovoti, pasirinkę nepakeliamą būties lengvumą, virto autistais, ,,gražiaisiais“, vykdančiais tik primityviausias funkcijas – ėsti, miegoti. Nuo sudėtingesnių veiksmų, reikalaujančių įtampos, ,,gražuoliai“ atsisakė. Dž. Kelhunas lygino juos su daugeliu šuolaikinių vyrų, gebančių atlikti tik rutinai būdingus ir fiziologiją palaikančius veiksmus, bet jau dvasiškai mirusiais. Tai nulemia kūrybinių galių trūkumą, nesugebėjimą kovoti su sunkumais. Atsisakymas priimti iššūkius, sunkumų vengimas, bėgimas nuo gyvenimo, pilno kovų ir laimėjimų – tai pirmoji mirtis pagal Džoną Kelhuną, arba dvasinė mirtis, po kurios nešvengiamai seka antroji- kūniškoji – mirtis.

 

Galbūt jums kilo klausimas, kodėl Dž. Kelhuno ekspermentas vadinosi ,,Visata – 25“? Tai buvo dvidešimt penktasis mokslininko bandymas sukurti rojų pelėms, ir visi ankstesnieji bandymai baigėsi graužikų žūtimi…

Autorius: Vladimiras Ševeliovas

 Vertė: Sigita Gotoveckienė