Štai ir pastatyti Anykščiuose naujieji, europinio, mūsų laikmečio ženklai poetui ir vyskupui Antanui Baranauskui įamžinti. Nei gražūs, nei paveikūs, tiesiog skandalingi, tiesiog nederantys klasikiniam lietuviškosios literatūros klasikų miestui, jei dar tokiu norime būti.

Anykščiai - klasikinių dailės paminklų miestas. Juk taip dera prie mūsų nacionalinio turto - A. Baranausko klėtelės pastatytas poeto biustas, prideramo stiliaus ir Antanui Žukauskui - Vienuoliui bei tam pačiam A. Baranauskui skirti paminklai,o štai Vlado Vildžiūno laisvės feniksas tarsi iš to ritmo ir iškrito - nedera ir tiek. Gal visai to paminklo laisvei nereikėjo, nes ir tarpukariu Anykščiuose nepriklausomybei skirtų paminklų nebuvo, bet pačios laisvės ir demokratijos buvo gerokai daugiau nei dabar.

Šį sausį tarsi ir visai netikėtai atsiradę statiniai iš tiesų atkreipė visuomenės dėmesį - kur tik paklausysi visi šnabždasi ar net garsiau ištaria pasibaisėjimo kupinus žodžius, bet negali labai purkštaut, nes nutuokia, kad tie kurie sumanė šitokius paminklus, jų statyba rūpinosi, tie kurie valdžioje tiesiog kitokios nuomonės gali romiai nepriimti ir kerštingi būti. Būtų gi įdomu sužinoti ką apie naujuosius statinius mano Kultūros taryba, inteligentai, parapijos aktyvas, mokytojai, muziejininkai ir visai paprasti miestiečiai? Gal su jais buvo tartasi, gal jie pritarė, ar pritarimo sulaukta tik iš gerai savivaldybės koridorius pažįstančių vadovų ir viršininkėlių.

Vyskupo aikštė juk buvo išbaigta - skulptoriaus Arūno Sakalausko ir architekto Ričardo Krištopavičiaus darbas įvertintas valstybine premija, tai kuriems galams čia reikėjo brautis su tais surūdijusiais metalais. Žavesio ar kokio įkvėpimo naujieji ženklai nesukelia - paskaitęs visiems gerai žinoma tekstą, iš jaunatviškų paslydimų išsivaduoti bandančio, besirengiančio jau tik gerai elgtis būsimo vyskupo pažado punktus kažin ar tapsi dvasingesniu, griebsi poeziją skaityti, palinksi į pamaldumą ar tobulu krikščioniu būsi. Ir močiutės pasipiktinusios ir jaunesni piliečiai, o Bronius Budreika kaip metalo meisteris pastebėjo, kad labai dailiai ir techniškai nepriekaištingai čia tos raidės išrėžtos, Rūta Pelegrimienė gi pranašavo, kad statiniai turės dar daugiau surūdyti ir tada gal net brangmetalio taurumo įgaus, ant " suoliukų" tai net bus galima sėdėti ir drabužių nesusitepti, ir modernios Europos dvasią pajausti.

Žinoma A. Baranausko gimtinės vietą, jei tokia jau buvo nustatyta įamžinti reikėjo, bet ar taip mūsų tėvynėje įamžinami vyskupai? Jiems stato Kalvarijas, koplyčias, kryžius ir koplytstulpius katalikiškumą ir tautos kultūrą pabrėždami. Savuosiusius - Teofilių Matulionį kryžiumi, o Paulių Baltakį koplytstulpiu pažymėjome, o štai Antanui Karosui dar nieko nepastatėm. A. Baranauskui gi taip pat būtų geriausiai tikęs XIX amžiaus stilistika sukurtas koplytstulpis su Šv. Antano skulptūra.

Tai būtų buvę ir gražu ir paveiku, ir lietuviui ir užsieniečiui, miesto svečiui malonu - pabrėžtų mūsų išskirtinumą, lietuviškumą. Nors oi nelinkę anykštėnai, nemėgsta jie savo miesto kryžiais puošti. Dar prisiminkime ir tai, kad A. Baranauskas labai konservatyvių pažiūrų žmogus buvo - giliai, gal net viduramžiškai pamaldus ir griežtas tradicijų sergėtojas. Ir anykštėnus barė dėl naujų, nederamų papročių ir drabužių kitokių nešiojimo, ypač moteris, kad nebenori gražiaisiais nuometais puoštis.
Tikėtina, kad jei prisikeltų vyskupas, tai pasibaisėtų tokiu įamžinimu, gal net nusispjautų, imtų bartis, o kad būtų stipriau ir lenkiškai nusikeiktų.

Žinoma vyskupui tokių paminklų nereikia, gal nereikia ir anykštėnams, o jei jau buvo 180 metų jubiliejui lėšos ir pajėgos skirtos, tai gal reikėjo tautinę anykštėnišką dvasią, tapatybę ir savosios istorijos pažinimą, ypač jaunimo tarpe sustiprinti. Tai padaryti būdų yra įvairiausių, tebūtų noro ir valios, kad dvasia lietuviška, o ne surūdijusiu metalu šviestume.

Raimondas Guobis