Eglutė

Svėdasų miestelio aikštėje kalėdinė eglutė įžiebta gruodžio 19 – ios vakarą. Pernykštė, nors gal iškalbinga ir išmintinga tyla nebepasikartojo, buvo keli raudonomis keluraitėmis pasirėdę kalbėtojai, nušvitus viršūnės žvaigždei susirinkusieji buvo įtraukti į šventinį vyksmą. Kas originaliau pakalbės, taiklesnį, šmaikštesnį pastebėjimą šūktels - tam dovanos, saldumynai, dėmesys. Visi susirinkusieji buvo vaišinami arbata, karštu kalėdiniu vynu.

Šiemet visuomenės džiaugsmui sidabrinę trisdešimties metų eglutę iš savo kiemo dovanojo Ežero gatvės gyventoja Genovaitė Kovienė. Skarotą gražuolę nupjovė, atvežė ir aikštėje pastatė bendrovės " Kerokšlis" geradariai, o puošė Anykščių komunalinio ūkio darbuotojai. Ant stulpų sužibo ir dekoratyviniai šviestuvai, kuriuos paskolino kompanija "Švenčių studija".

Stebuklinga naktis.

Kūčių vakarą jau tradiciškai svėdasiškiai ir svečiai buvo pakviesti į savo bažnyčią, į Bernelių Mišias žvakių šviesoje. Šventovė prisirinko pilnutėlė. Linksmutės, angelėliais besišypsančios mergaitės prie šventovės durų laikė rankose dideles žvakes, nuo kurių liepsnos buvo įžiebiamos įeinančiųjų žvakelės. Kur šviesulėlis – ten žmogužėlis. Virpančios liepsnelės šviesiais virpesiais žaidė langų stikluose ir rodėsi, kad jų vis daugiau ir daugiau.

Kaip kometa virš Betlejaus stainelės išganingai nušvito smailiaspyglė, gal pusšimčio viršūnėlių žvaigždė, specialiai iš Vokietijos atsisiųsdinta, ne vieną šimtą litų kainavusi. Bažnyčia puošė dar ir trys poros šviesių kaspinų iš skliautų besileidžiančių, spalvotomis lempelėmis mirksėjo net trys eglutės. Tik žvakių liepsnelės, susimąstę veidai ir šitiek daug tegul ir ne čia gyvenančio bet visgi lietuviško jaunimo, palaimingi žodžiai ir giesmės – raudonkepuraičių ir vieno raudonkepurio jaunimo choras vedamas Linos Lukošienės.

Psalmę tradiciškai giedojo Toma Matulevičiutė, paslaptimi apgaubtas iš širdies gelmių sklindančią mintį patvirtinantis jos balsas. Užbaiga su jaunatvišku gitaros skambėjimu – Monika Pajarskaitė, žodžiais primenačiais, kad esame globojami, nepamiršti, kad visuomet mus lydi ir saugo dieviškasis angelas. "Kaip Romoje..." - pratarė tėviškėlėn iš Vilniaus užklydęs tamsiaūsis vyras. Taip viskas nuostabu... Ir iš tamsos išniręs juodukas, neblogai įmitęs, gal pabėgėlis? Ne, ne jis iš Kamerūno, kaip patikino su juo bažnytėlėje buvusi linksmoka, bet tautinę ištikimybę praradusi lietuvaitė.

                                 Jau Kalėdos, jau Kalėdos...

Tiesiog neįtikėtina, bet Šv. Kalėdų rytą bažnyčia ir vėl prisirinko pilnutėlė, tik kiek daugiau buvo brandesnių, vyresnių žmogelių. Klebonas Vydas Juškėnas ta proga įsiropštė į sakyklą, Nuskambįjo keletas proginių frazių ir netrumpas mūsų, Panevėžio vyskupo Liongino Virbalo sveikinimas. Darniai pakilus vyresniųjų choro giedojimas, gausi minia prie Dievo stalo ir gausesnės aukos į maršalkų kraiteles. Seminarijos išlaikymui. Uolieji net stebėjosi – kaip gi čia nepasirūpino rinkliava vakar, tokią mistinę naktį suvirpintos širdys dosniai būtų atvėrę pinigines. "Missa est..." Susitikimų džiaugsmas, pasveikinimai, akimirkos pripažinti, atverti širdį...

Aikštėje spindinti eglutė ir Prakartėlės namelis, tik šiemet be avinėlių, be ateinančius metus pranašaujančio ožio, tik dviejų šventėvių siluetai.

Vakaras, tradicinis, gal net kalėdinis balius kavinėje "Pas Gedą", kuriame dalyvavo apie aštuoniasdešimt piliečių, daugiausia 20 – 50 metų amžiaus. Jaukiai bendravo, šį tą gurkšnojo, užkandžiavo, šoko, o atkakliausieji išsiskirstė tik apie ketvirtą valandą ryto.

"Eglutės".

Antrąją Šv. Kalėdų dieną bažnyčioje melstasi už šeimas, vėl giedojo jaunimo choras – tinka giesmininkėliams raudonos nykštukų kepuraitės. Įprastą skambėjimą egzotiškai pagyvino nežinoma pasilikti panorusi saksofonistė iš Utenos. O kaip džiaugsmingai čia nuskambėjo ir amerikietiškoji " Džiaugsmingų Šventų Kalėdų ir Metų Naujų ..."

Pamaldose savo teisėmis aktingai naudojosi, puikiausią pamokslą pasakė, utėnietiška šnekta dundenantis, rudasermėgis senelis Kalėda. Laukė, laukė jo vaikučiai, tad tuoj po pamaldų traukė iš savo plataus mašo barzdotas svečias dovanėles,ir visai mažų ir didesnių vaikelių šio to klausė ir dosniai saldainius dalijo. Kalėdos, juk Kalėdos. Sako saldžių dovanėlių krepšelių bene aštuonios dešimtys buvę – yra dar vaikų Lietuvėlėje, gentyse svėdasinėse, tik gaila, jau vos vienas kita iš to atžalyno Svėdasuose tegyvena...

Ankstyvą popietę dar viena, pasaulietiškesnė " eglutė" miestelio kultūros namuose. Nors mažiau, bet ir ten susirinko nemenkas pulkelis. Vaikai su džiaugsmu pasitiko Senelį, griebė pagelbėti nešti maišą su dovanomis, o diedelis pasilabinęs, kaip koks politikierius ėmėsi skaityti savo laišką. Dovanėlių, dovanėlių... Bet pirmiausia bibliotekininkių paruoštas vaikų spektakliukas apie obelėlę, eilėraštukai, dainelės, šokių ratukai... Tuo pat metu varpinėje suskambo varpas – kapinėse laidojo iš Panevėžio tėviškėn parvežtą daugiau nei devyniasdešimt metų pragyvenusią svėdasiškę.

Šokiai kultūrnamyje vakare neįvyko – nesusirinko jaunimas. Prieš du tris dešimtmečius tai būtų senasacija.

Ledas, pirtis ir dar šis tas

Kalėdose gerokai pašalo, žemė baltavo sniegu ir žvejai sulaukė dovanų – ežere iš po ledo ištrauktų kalėdinių ešerių. Žinoma, kibo jau ne taip gerai kaip ant pirmojo šių metų ledo, bet didelis džiaugsmas gi buvo sužvejoti nors keletą, tegul ir nedidučių žuvelių. Juk didžiausia kalėdinė dovana ne laimikis, bet toks puikus oras ir galimybė būti gamtoje. Nuostabus peizažas: žiemos baltuma, šarmoti medžiai, bažnyčios bokštai ir ant ežero juoduojančios žvejų figūrėlės.

Paskutinį kartą šiemet į miestelio pirčiukę žmonės rinkosi vangiai. Šiek tiek moterėlių, o vyrų jau visai nedaug – tik patys ištikimiausi ir socialiai svarbią vietą vertinantys, mėgstantys maloniai pasikaitinti, pasivanoti, nusiprausti ir susitikti, apie pasaulio įdomybes pasikalbėti. Henrikas užtrunka ilgai, pasėdi katilinėje, šio to atsigeria, pasikalba su prie krosnies stropiai besisukinėjančiu pirtininku Stasiu.

"Gera šiandien pirtis" – prataria iš garinės išsmukęs, veltinę skribėlę nuo galvos nusitraukęs Romas, gal vėliausiai pasirodo Zenonas. Ilgi plaukai, atvira šypsena, pokalbiai apie tėvynę, apie muziką, ten ar ten įvyksiantį koncertą, ir nauju " AC / CD" ritmu skambantis mobiliuko šaukinys. Norėtųsi gi visiems paskambinti: "Alio, svėdasiškai, mūsų miestelio pirtis puiki, eikime į ją, naudokimės, kad per amžius ji gyvuotų. Kad nekiltų nei minties tiems vietinio seimelio galvočiams ir valdininkėliams ją uždaryti".

Štai ir visa, nors ir ne visai pilna kalėdinių Svėdasų kronika.

Raimondas Guobis

Komentarai

Daiva. Linkejimai Raimondui ir svedasiskiams