Nuotraukoje iš albumo: Svėdasų kanklininkių orkestro grupelė su vadovu ir parapijos kunigais matyt 1934 m. vasarą. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: vikaras Jurgis Šimonėlis, klebonas Jonas Kraniauskas, vargonininkas Petras Vinkšnelis ir Bronė Vinkšnelytė. antroje eilėje - Valė Legaitė, Elana Vinkšnelytė ir Fausta Merkytė - iki šiolei Svėdasuose gyvenanti iš 1918 - ųjų kartos užsilikusi.  

Svėdasų krašto tautinio atgimimo, pilietinės sąmonės ugdyme, kultūros raidos istorijoje kartu su šviesiais parapijos kunigais vaisingai, kartais ir dvasininkus pranokdami darbavosi didžiausi jų pagalbininkai vargonininkai. Kaip ryškiausia Svėdasų parapijos padangtės žvaigždė spindi Petro Vinkšnelio, net 47 metus ištarnavusio vargonininku šviesa.

Atmintį nuolat gaivinti reikia. Žinoti, pažinti, juos krašto šviesulius, ir jų prasmingus darbus prisiminti ir patiems sumanymų, idėjų semtis. Išgirdęs maestro pavardę dažnas jaunesnis, o ir kai kurie jaunesni svėdasiškiai suklusta, sunerimsta - nebežino nieko apie jį, na ir knygos išmintingosios, knygos didžiosios, knygos išgirtos - apie Svėdasus parašytos apie jie nieko nerašo.

Nedovanotina užmarštis tautai ir bažnyčiai nusipelniusio žmogaus. Tad didieji, didžiųjų apaštalų mūsų parapijos vasaros atlaidai šiemet buvo papildyti istorine - muzikine valanda, tautine patriotine misterija, skirta garbingam žmogui ir bažnyčios bei visuomenės uoliam darbininkui Petrui Vinkšneliui.

Gimimas ir žingsniai svajonės link

Gimimas 1880 m. sausyje, pačiuose šalčiuose Pandėlio priemiesčio ūkininko troboje. Nuo pat mažumės įtraukė žavesys šio pasaulio - dainos, dūdelių muzika gražiausia, o kai bažnyčioje išgirdo grojant vargonais, tai nei kuo, o tik vargonininku tapti svajojo. Šiek tiek pasimokęs slebizuoti, rašyti, skaičiuoti pas kaimo " daraktorių",  gal porą metų pasilavinęs valdiškoje, rusiškoje " liaudies mokykloje", ūgtelėjęs, motinos ir brolių remiamas, įstojo į Rokiškio dvaro vargonininkų mokyklą.

Keturis metus mokėsi muzikos teorijos, liturgijos, groti pianinu, vargonais, basete, smuiku bei giedoti. Mokytojas, visų vadinamas " metru" buvo nedidelio ūgio, tvirtai sudėtas, energingas čekas Rudolfas Limanas, vertinęs ne tik gerą muziką bet ir gardų alų. Per keturis metus paruošdavo aukščiausio lygio vargonininkus bei chorvedžius.

Baigęs mokyklą darbavosi Panemunėlio parapijoje, kur įsijungė į tautinę švietėjišką veiklą, kurią uoliai rėmė šviesusis klebonas Jonas Katelė. Platino caro valdžios draudžiamas lietuviškas knygas, priklausė švietimo draugijai, rengė lietuviškus vakarus.
Po ketverių metų, persikėlęs į Kamajus, pradėto darbo nenutraukė, vėl įsijungė į kovojančio prieš priespaudą kultūrinio būrelio veiką, jame darbavosi ir 1905 - ųjų revoliucionieriumi tapęs Jurgis Jurgis Smalstys.

Keršydama už jo smagumą caro administracija įsakė kareiviams patrankų šūviais trobelę gimtąją Kamajuose sugriauti. Lietuviškų vakarų su dainomis, deklamacijomis ir vaidinimais populiarumas buvo didžiulius - ne tik savoje ir aplinkinėse parapijose kultūrą ir tautinę dvasią kėlė, bet ir į tolimesnes lietuvių bendruomenes keliavo - surengė vakarus Grivoje prie Daugpilio, Subatėje, Panevėžyje. Nors labai nenoromis Kamajus teko apleisti, mat atvykęs naujas klebonas atsivežė savą vargonininką.

Svėdasai ir svėdasiškių kultūrinis triumfas

Tuomet, 1909 m. pavasarį atvyko į Svėdasus, kur įvairiose srityse uoliai besidarbuodamas nugyveno visą savo likusį, ilgą gyvenimą. Klebonas Jonas Kraniauskas buvo karštas Lietuvos patriotas - tuoj pat buvo įrengta salė vaidinimams, suburtas naujas choras, kuris tarpukariu dalyvavo visose dainų šventėse Kaune bei Klaipėdoje, skynė laurus parapijinių chorų
varžytuvėse.  Pajėgiausių giesmininkų trupė sugebėjo suvaidinti kelias populiarias to meto operetes " Consilium facultatis", " Malūnininkas ir kaminkrėtys", " Adomas ir Ieva"...

Įkūrė ir Juozo Lašo pagamintais instrumentais grojusių pavasarininkių kanklininkių orkestrėlį, Svėdasai tapo svarbiu Aukštaitijos kultūros centru. Aktyvus P. Vinkšnelis buvo ir visuomeninėje veikloje - priklausė daugeliui bažnytinių organizacijų, buvo kooperatyvo " Viltis" buhalteriu.

Svėdasuose jis ir vedė - iš Pauriškių sodžiaus kilusią Juozapotą Baliūnaitę, bet šiai jaunai mirus, pasilikęs našliu daugiau moters nebeiškojo - pats vienas išaugino ir išmokslino dukras Bronę ir Eleną bei sūnų Bronių. Iki pat senatvės, iki pat paskutiniųjų dienų išliko giedrios nuotaikos, tikėjimo ir vilties kupinas.

Atlaidų diena

Didžiųjų apaštalų Petro ir Povilo atlaidų diena buvo giedra ir šilta, dangaus galybių palaiminta. Džiaugsmingai baltąjame bokšte aidėjo varpų trio, vėjyje plaikstėsi vėliavų šilkas, procesija, giesmės lydima, smilkalų dūmo kvapsmu paslaptinga apjuosė bažnyčią. Žmonių susirinko labai daug. Pamaldoms vadovavo vietinis klebonas Vydas Juškėnas ir Pandėlio klebonas Kostas Balsys, giedojo jungtinis Pandėlio, Svėdasų ir Debeikių choras, vargonininkių Astos Davolienės ir Linos Lukošienės vedamas.

Istorinė - muzikinė valanda skirta ilgamečiam vargonininkui P. Vinkšneliui laiku pranoko net didžiąsias Sumos pamaldas, bet rodosi neprailgo. Kalbėdamas stabtelėjęs pajusdavau susikaupusią, naujos žinios laukiančią susirinkusiųjų tylą. Gyvenimo ir epochos įdomybes muzikiniais intarpais papildė operos solistas Tomas Ladiga sugiedojęs gražiausias Jono Dambrausko giesmės " O dydis, Dieve Visagali" ir " Malda už tėvynę", vargonais grojęs Stasys Aglinskas.

Žavios giedotojos iš Kamajų - Ramunė bei Vilma, - jų lotynų kalbos paslaptimi nuaidėjusi " Dona nobis poacem", didysis svėdasiškių turtas - jaunimo choras giedojo pačią nuostabiausią giesmę - Bernardo Brazdžionio ir Leonido Abariaus " Ryto maldoj" o kai pasirodė Užpalių " Pasagėlės" grupelė su Juozo Lašo gamybos kanklėmis, tautiniais simboliais papuoštomis, trispalvėmis juostelėmis perjuostomis - susirinkusieji pasveikino džiaugsmingais plojimais. Greta, Milena, Lukas ir jų pasišventusi vadovė Jolita Binkytė - Novikienė puikiausiomis lietuviškomis melodijomis apdovanojo.

Šventę vainikavo iškilmingai, himno didybe sugiedota, Maironio giesmė "Lietuva brangi". Kai kam ir ašara nubyrėjo. Katučių susirinkusieji negailėjo, kiekvieną kūrynėlį plojimai sveikino ir ypač audringai pabaigoje visiems sukūrusiems šią šventę plojo. Ir taip gražiai margavo savo žiedais dovanojamos svėdasiškių darželių gėlės.

Tokio paminėjimo reikėjo, reikėjo prisiminti tuos kurie kultūriniu dvelksmu tautą atgimimui ir nepriklausomybei gaivino, tuos kurie tarpukariu modernią, tikinčią. dorą Lietuvą kūrė. Dydis dėkui visiems, kurie prisidėjo, pagelbėjo, tiems, kurie supratingi buvo ir rodosi be reikalo nerimavo ar karščiavosi. Žinia - mes svėdasiškiai deramai prisiminsime mūsų istoriją, pagerbsime jos kūrėjus, labiausiai mūsų bendruomenei ir Lietuvai nusipelniusius, deramai Lietuvos respublikos 100 - metį paminėsime, kursime naują Dangų ir naują Žemę.

Raimondas Guobis

Autoriaus nuotr.

Daugiau giesmių - prasmingų ir gražių. Iš kairės Jolita Novikienė, Tomas Ladiga ir Lina Lukošienė.8045
Mistinė, tautos didybę įprasminanti kanklių malda. Jolita Novikienė ir jaunieji " Pasagėlės" ansamblio muzikantai. 8044